Atostogos pt. 1 – the journey to London

Sveiki sveiki!

Šimtas metų praėjo nuo paskutinių blogo postų, bet metas vėl kibti į rašymus. Pradėsime nuo pačių įsimintiniausių atostogų so far (nelabai mes kur išvažiuojam). Nuotykių tikrai netrūko, tiek smagių, tiek ir nelabai. Bet apie viską nuo pradžių.

Nuotykiai prasidėjo jau pačią pirmąją kelionės dieną. Mat nusprendėm mes ne skristi, o važiuoti mikriuku. Savo paslaugas siūlančių įmonių labai daug, inernete susiradom patraukliausiai atrodantį pasiūlymą – ir susitarėm. Tik gražios nuotraukos internete, deja, nelabai koreliavo su tuo, kas mūsų laukė realiai. Vietoj naujo VW, buvo koks tai jau pagyvenęs Merceded busiukas, viduje viskas buvo pertvarkyta taip, kad galima būtų padaryti didesnį bagažo skyrių, you know, siuntiniams gentainiaims salose. Švaros irgi buvo ne per daug (kas mus pažįsta, žino, kad mes šiek tiek obsessed). Priedo, jis dar priekaba tempė kitą automobilį (tai taps svarbia detale tolimesniame pasakojime). Aš iš tikro neklausiau, kiek truks kelionė, bet primečiau, kad tikrai ilgiau 30h nevažiuosim. Riiight. Kadangi kelio atgal jau nebuvo, sėdom mes keliauti. Iš Vilniaus pajudėjom 21h ir tai buvo šeštadienis. Galima buvo pasidžiaugti bent tuo, kad galutinai pakeliui surinktas mikriuko kontingentas buvo pakankamai geras – jokių tikrų gezų ir pan. Kokią 1h nakties pasiekėm Lenkiją, ir ten susitikom kitą ekipažą. O jame jau tūsinosi šiek tiek karikatūrinių gezų. Nuotraukų iki šio taško ir vėliau nėra, nes buvo naktis, o ir šiaip, reikėjo susitaikyti su savo situacija.
Kaip nemaža dalis turbūt žinot, Lenkijoj keliai daug kur mokami. Mūsų vežėjai turėjo kokias tai spec korteles, kurias reikia vis papildyti. Kadangi vienas mikriukas neturėjo pasipildęs, tai stojome kiekvienoje degalinėje ir jie ieškojo, kur pasipildyt. Some hours lost with that. Tada kažkuriame punkte pravažiavome policiją, o antrasis mikriukas turėjo kokių tais problemų, tai jis nusuko nuo kelio. Kadangi laukti jo galėjo tekti ilgai (gavosi kažkur iki valandos), sustojome Lenkijoj “Zoo Safari” – ir pasirodo, ten tikrai nemokamas mini zoo. Tai buvo kažkur 11h dienos sekmadienį. Kaip žinia, mėgstu gyvūniukus, ir nors nemėgstu zoo sodų, fottooooo:

*insert virusinį video su ožkom here*

šitie tai lakstė po visą teritoriją, tad aš, žinoma, įklimpau į jų paliktas dovanas

Netikėtas gyvūnų derinys viename aptvare

French the Llama

Romantiškas fūrų vaizdas už tvoros, ak

At least they were not throwing poop at us

bird pooooop

Taigi, turėjom laiko pasivaikščioti ir atgaivinti savo užpakalius ir atvykus antrajam mikriukui, pajudėjom toliau. Kažkur apie 13h buvo Vokietijoj, tik neilgai truko mūsų kelionė iki kito ilgo sustojimo – pažintis su Vokietija prasidėjo nuo pažinties su autobano policija. Mat sekmadieniais niekur ten negali fūros važinėti, tai mūsų du mikriukai su prikabintomis mašinomis iškart patraukė dėmesį, woohoo! Beveik valanda kokioj tai aikštelėj, kol policija tikrino dokumentus. Turėjau progą atgaminti vokiečių kalbos žinias, nes niekas iš važiuojančių vokiškai nemokėjo, o mus sustabdęs policininkas kažko laužytai angliškai šnekėjo, bet pavyko išsiaiškinti bent minimalius dalykus. Mums pasisekė iš tikro, kad paleido dar palyginus greitai. Jau mąstėm, kad gal reiks tranzuoti iki Londono.
Prieš pajudant pakeitė mikriukų komplektaciją ir mums įsodino tokį pusgirtį vyruką, kurį turėjo paleist Vokietijoje kažkokiam miestuke, kurio navigacija normaliai nerodė. porą valandų paklaidžioję – radom. Štai mūsų įspūdžiai so far:

Labai greitai paaiškėjo, kad tas vyrukas, kurį čia atvežėm, nėra susimokėjęs už kelionę. O Vokietijoje sekmadieniais nedirba jokios parduotuvės, tad bankomatai pasiekiami tik Sparkasse – spec vietose, kur yra bankomatai. Pakausčiau savo kalbos padargus, ir dar apie pusantros valandos ieškojom mažuose mieteliuose tos Sparkasse. Po kelių žmonių ir klaidingų posūkių pavyko įvykdyti šią neįmanomą misiją. Net ir vairuotojas pagaliau pasirodė beturintis humoro jausmą, ir ši paieška labai suartino mus visus keliautojus. Kokią didelę galią turi lengva neapykanta vienam žmogui. Pagaliau galutinai išsodinom tą puikųjį vyruką, ir likusius apie 800km iki Belgijos mus vežė vienas šis vairuotojas, o mes vis juokaudavom apie tai, kaip iš tikro reikia mums dabar bankomato. Su kitu mikriuku nebūtų buvę greičiau, nes jis sukiojosi po Olandiją, ten išleidinėjo žmones ir atidavinėjo siuntinius. Mums teko net jo palaukti. Belgijoj buvo naktis ir labai šalta. Pasiekėm keltą apie 3-4h nakties, o keltas turėjo išplaukti po 6h., tad buvo proga pagaliau šiek tiek nusnausti – kai nejudi ir per dvd nerodo jokio smegenis plaunančio siaubingo filmo ar negroja pošlos rusiškos “čiastuškės” (nors mano kelionės daina tapo Daft Punk “Get Lucky” – net nežinau, kiek kartų ji grojo).

Taigi, 4 ryto, Londonas dar nepasiektas. To be continued…

Apie vidurkius

Neretai šnekant su žmonėmis tenka išgirsti tokius žodžius kaip „kraštutinumai“, „vidurkis“, vienų mažiau, o kitų daugiau. Ir čia ne šiaip apklausų metu, ar pildant/analizuojant anketas kažkada praeityje, bet bendrai, apie žmones. Tad kaipgi yra su tais vidurkiais, kaip pasiskirsto žmonės mūsų visuomenėje ir pasaulyje? Greičiausiai, išanalizavę vienus ar kitus bruožus, galutiniame variante vis gautume Gauso kreivę (le bell). Visada bus mažiausiai ultra mega žudikų maniakų, kaip ir nebus tiek gausiai super duper gerųjų samariečių. Bet bemėginant vieną naktį užmigti, į galvą atėjo toks klausimas ir mintis – bet juk negimsta žmogus vidurkiu, kaip ir negimsta kraštutinumu (all birth and genetic defects set aside).

Kūdikis, visų pirma gimsta į tam tikrą socialinę aplinką – tam tikrame žemyne, tam tikroje šalyje ir tos šalies vietovėje, tam tikroje šeimoje. Ir jis bus gludinamas kaip akmuo visų šitų aplinkų – politinio konteksto, ekonominės padėties, šaltinių prieinamumo/neprieinamumo, religijos, mokslo, draugų, kiemo ar kompiuterio. Na tikrai nėra toks tabula rasa tas kūdikis, būsimas suaugėlis. Bet toli gražu, bent jau kiek „neša“ mano žinios, mano domėjimosi sritis apie žmogaus elgesį, smegenis ir pan., jis nėra jau ir „predisposed“ savo genetikos būti vienokiu ar kitokiu. „If and only if“ sąlygomis tam tikri genai gali imti veikti, bet jei tų sąlygų nebus – they will lie dormant for the rest of your life.

Taigi šnekėti apie tai, kad žmogaus prigimtyje užkoduota kariauti, užkoduota konkuruoti yra mažų mažiausiai kvaila ir beprasmiška. Taip pat kaip šnekėti, kad mes nulemti bendradarbiauti. Realiai tas pats pamatinis bruožas vienoje aplinkoje iš žmogaus gali padaryti patį didžiausią karjeristą, lipantį, siekiantį nepaisant nieko, o kitoje aplinkoje atsidavusį kovotoją už tiesą, taiką, draugystę ir pan. Nature vs nurture debatas jau seniai neteko savo prasmės, viena veikia kita ir atvirkščiai.

Taigi šnekant apie tai, kad žmonės iš prigimties konkuruojantys (o labai neblogai praėjęs šimtmetis tai mums visiems įskiepijo, target achieved taip sakant), kad dauguma idėjų, apie bendradarbiavimą, dalinimasi yra atmetama, man atrodo keista. People, open your mind. Aš manau, kad geriau tikėti kuriančia žmogaus prigimtimi, o ne naikinančia…

Ir gal galutiniame variante tas kūdikis taps ne Gauso kreivės vidurkiu, kur kraštunumai yra karo ištroškę išperstašikniai arba super duper altruistai, o tokios kreivės vidurkiu, kur kraštutinumai bus geras žmogus ir labai geras žmogus?

Yeah, gal ir skamba kaip idealistiniai kliedesiai – tebūnie…

…to be continued

Pasiruošimas darbui

The numbers, they speak to me…

Metai su Akira

Mūsų išdykėlė Akira jau metai su mumis. Manau vertėtų įamžinti tai mažu foto reportažu, kokie tie metai mums buvo. Smagaus žiūrėjimo!

Pirmoji diena naujuose namuose

Mamytė

Pupsikai

Miegas

Paaugę pupsikai

Vaikštynės po piliakalnį

Teritorijos stebėjimas

Akira ir Maja (irgi prieglaudinukė buvusi)

Besišypsanti Akira Santakoje

Akira Jūros šventėje

Pirmosios maudynės jūroje

Gaudynės

Akira “The Cool”

 

Can you spot the dog? Mūsų urvinis šuo, kad tik kur palįsti, net jei netelpa

Mėginimas išlįsti

Mielas miegas

Po maudynių Akirai padėjome tapti fifa (a.k.a. džiovinimo būdas)

Smagūs metai, daug prisiminimų, ir bus jų dar daugiau. Kartais gerai gyvenime nuveikti ką nors spontaniško ir gero.

Occupy Together

Kadangi pastebėjau, kad blogų pasaulyje taip pat kaip ir mainstream media trūksta info apie tai, kas dabar vyksta Wall Street, kodėl žmonės ten yra, leisiu sau įmesti čia copy-paste transkripciją dalies Slavoj Žižek’o kalbos ten susirinkusiems, pridėsiu ir video. METAS ATSIBUSTI. UŽTEKS MIEGOTI IR SVAJOTI. METAS POKYČIAMS. Jeigu aš dabar būčiau Londone, ar kur kitur, kur spalio 15 daugybė žmonių išeis protestuot, eičiau ir aš, sėdėčiau dieną naktį, nebijočiau būti suimta, nes tai, ką susirinkusieji Wall Street’e dabar daro, ir kas yra planuojama daryti, yra tai, kuo aš tikiu ir kuo gyvenu. Ir nors fiziškai negaliu kol kas prisidėti, tai bent skleisiu informaciją, kiek galiu, kur galiu ir kaip galiu. Enjoy.

Transcripts
Part One

…2008 financial crash more hard earned private property was destroyed than if all of us here were to be destroying it night and day for weeks. They tell you we are dreamers. The true dreamers are those who think things can go on indefinitely the way they are. We are not dreamers. We are awakening from a dream which is tuning into a nightmare. We are not destroying anything. We are only witnessing how the system is destroying itself. We all know the classic scenes from cartoons. The cart reaches a precipice. But it goes on walking. Ignoring the fact that there is nothing beneath. Only when it looks down and notices it, it falls down. This is what we are doing here. We are telling the guys there on Wall Street – Hey, look down! (cheering).

In April 2011, the Chinese government prohibited on TV and films and in novels all stories that contain alternate reality or time travel. This is a good sign for China. It means that people still dream about alternatives, so you have to prohibit this dream. Here we don’t think of prohibition. Because the ruling system has even suppressed our capacity to dream. Look at the movies that we see all the time. It’s easy to imagine the end of the world. An asteroid destroying all life and so on. But you cannot imagine the end of capitalism. So what are we doing here? Let me tell you a wonderful old joke from communist times.

A guy was sent from East Germany to work in Siberia. He knew his mail would be read by censors. So he told his friends: Let’s establish a code. If the letter you get from me is written in blue ink ,it is true what I said. If it is written in red ink, it is false. After a month his friends get a first letter. Everything is in blue. It says, this letter: everything is wonderful here. Stores are full of good food. Movie theaters show good films from the West. Apartments are large and luxurious. The only thing you cannot buy is red ink.

This is how we live. We have all the freedoms we want. But what we are missing is red ink. The language to articulate our non-freedom. The way we are taught to speak about freedom war and terrorism and so on falsifies freedom. And this is what you are doing here: You are giving all of us red ink.

There is a danger. Don’t fall in love with yourselves. We have a nice time here. But remember: carnivals come cheap. What matters is the day after. When we will have to return to normal life. Will there be any changes then. I don’t want you to remember these days, you know, like – oh, we were young, it was beautiful. Remember that our basic message is: We are allowed to think about alternatives. The rule is broken. We do not live in the best possible world. But there is a long road ahead. There are truly difficult questions that confront us. We know what we do not want. But what do we want? What social organization can replace capitalism? What type of new leaders do we want?

Remember: the problem is not corruption or greed. The problem is the system that pushes you to give up. Beware not only of the enemies. But also of false friends who are already working to dilute this process. In the same way you get coffee without caffeine, beer without alcohol, ice cream without fat. They will try to make this into a harmless moral protest. They think (??? unintelligible). But the reason we are here is that we have enough of the world where to recycle coke cans…

Part Two

….Starbucks cappuccino. Where 1% goes to the world’s starving children. It is enough to make us feel good. After outsourcing work and torture. After the marriage agencies are now outsourcing even our love life, daily.

Mic check

We can see that for a long time we allowed our political engagement also to be outsourced. We want it back. We are not communists. If communism means the system which collapsed in 1990, remember that today those communists are the most efficient ruthless capitalists. In China today we have capitalism which is even more dynamic than your American capitalism but doesn’t need democracy. Which means when you criticize capitalism, don’t allow yourselves to be blackmailed that you are against democracy. The marriage between democracy and capitalism is over.

The change is possible. So, what do we consider today possible? Just follow the media. On the one hand in technology and sexuality everything seems to be possible. You can travel to the moon. You can become immortal by biogenetics. You can have sex with animals or whatever. But look at the fields of society and economy. There almost everything is considered impossible. You want to raise taxes a little bit for the rich, they tell you it’s impossible, we lose competitivitiy. You want more money for healthcare: they tell you impossible, this means a totalitarian state. There is something wrong in the world where you are promised to be immortal but cannot spend a little bit more for health care. Maybe that ??? set our priorities straight here. We don’t want higher standards of living. We want better standards of living. The only sense in which we are communists is that we care for the commons. The commons of nature. The commons of what is privatized by intellectual property. The commons of biogenetics. For this and only for this we should fight.

Communism failed absolutely. But the problems of the commons are here. They are telling you we are not Americans here. But the conservative fundamentalists who claim they are really American have to be reminded of something. What is Christianity? It’s the Holy Spirit. What’s the Holy Spirit? It’s an egalitarian community of believers who are linked by love for each other. And who only have their own freedom and responsibility to do it. In this sense the Holy Spirit is here now. And down there on Wall Street there are pagans who are worshipping blasphemous idols. So all we need is patience. The only thing I’m afraid of is that we will someday just go home and then we will meet once a year, drinking beer, and nostalgically remembering what a nice time we had here. Promise ourselves that this will not be the case.

We know that people often desire something but do not really want it. Don’t be afraid to really want what you desire. Thank you very much!

Last Note

This is only a part of the entire speech he gave today, and if it was recorded in its entirety we’d be very glad to have a copy for transcription purposes.

http://www.occupywallst.org/
http://www.occupytogether.org/
http://rt.com/news/occupy-wall-street-people-391/

Laisvosios asociacijos arba čia ir dabar

Aš suprantu, kad dauguma mano pažįstamų užaugo tam tikromis šiltnamio sąlygomis ir manęs nesupras – jie gyvena iš to, ką jų tėveliai ar mamytės kažkada pasiekė ar vis dar siekia dėl jų, arba bent jau turėjo pilnas šeimas, tad tai yra toks inkubatorius, į kurį nepatenka iš išorės ateinanti info. Juk mąstymas reikalauja nemažai pastangų ir negali priešintis tam geram gyvenimui, kuris dabar yra užtikrintas – gali sau n metų mokytis ir nedirbti, nes yra tėveliai. Yra tėvelių tetos, draugės, seserys ar broliai, kurie kažką pažįsta, kažkur dirba, kažką girdėjo ar gali su kažkuo pakalbėti, tada ir niekur nedirbęs šikniukas gauna sau apydirektoriaus poziciją. Heh, kažkam gali pasirodyti, kad tai pavydas dabar kalba mano lūpomis (pirštais), bet greičiau čia kalba liūdesys ir gailestis, kad nors dauguma tų žmonių yra pakankamai išsilavinę, tik keletas taps pagalbininkais statant gelbėjimosivaltis, o didžioji dalis sėdės laivo klube skambant trankiai muzikai ir negirdės sirenų, kad laivas tai skęsta. Na, gal paskui ir atsipeikės, dar nepraradau tikėjimo žmonėmis taip stipriai. Be to, turiu nuostabius draugus.
Kažkas gali pagalvoti, kad skundžiuosi aš čia tik ir nieko nedarau. O aš darau labai daug – visų pirma atvėriau savo protą įvairioms galimybėms, o ne tik dibrk-pirk-mirk filosofijai. Taip pat ieškausi darbo ir matau, kaip be pažinčių ir tinkamos prostitucijos, oi, atsiprašau, savęs pardavinėjimo a.k.a. pardavimo plano, sudėtinga net pardavėja įsidarbinti, bo jei dirbai daug metų padavėja tai tik barui ir tetinki. Ir nesvarbu tas aukštasis, kurio aš tikrai neprasėdėjau miegodama, vadinasi turiu puikius tuos įgūdžius, kuriuos turėtų turėti aukštąją baigęs asmuo, bet vietoj restorano admin vietos pasiūlo padavėjos – nes nu juk patirties nėra vadovavimo, ir nesvarbu, kad per savaitę perkąstų žmogus sistemą – laikas pinigai, tad apmokymai brangiai kainuoja (taip, čia šiek tiek pasiskundžiau). O ir dar tai, kad suteikia bereikalingų vilčių – eini žmogus, dirbi, bandai, sako darbas bus, o paskui – vis tik žmonių nereikia. Ir nafik aš tada gaištu savo laiką. Tebūnie, patirtis. Jau dėjau aš ant darbo pokalbių (juolab organizacinės psi kursas praeitas, o dėl to dar juokingesni tie interviu su savo stipriųjų/silpnųjų savybių klausimais dėl fakin’ pardavėjos darbo). O šiaip matyt galvoja, kad aš per gera, nes a) su aukšuoju b) pripratusi prie dideliųbabkių dirbant padavėja. Vadinasi darbas su fiksuotu vos daugiau nei minimumas atlyginimu manęs negali tenkinti, nu nes cmon, dirba ten tik studentai or smth.
Kažkas dabar pasakytų – na tai nafik ieškoti samdomo darbo, juk reikia kurti savo, dirbti sau. Dabar labai populiarūs visokie savipaskatinimo seminarai, verslumo ugdymai and so on. O aš nenoriu. Ne todėl, kad negaliu, o nenoriu. Nes oi, aš galiu litpi per galvas ir spardyti šiknas, siekti savo tikslų, bet man yra svarbesnių dalykų. Aš visiškai neturiu nieko prieš samdomą darbą, jei už jį yra sąžiningai atlyginama ir aš galiu gyventi – atidirbi savo darbus kiek įmanoma geriau, ir uždarai duris, laisvalaikį skirdama šeimai, pomėgiams ar tinginiavimui, mokymuisi naujų dalykų, tobulėjimui. Ačiū, nereikia man savo verslo, mačiau, kur tai privedė mano a.a. tėtį. Fuck you, you motherfucking self-made people. O gal dauguma ir ne self-made, o mommy or daddy or aunt made or whatever. Man sunku, nes aš mąstau. Man sunku, nes nu negaliu aš pastatyti pinigų į pirmą vietą. Negaliu žmogiškumo palikti kažkur už savęs, nes esu geras žmogus.
Taigi neaiškinkit man, kad sistema veikia. Neaiškinkit man, kad visi yra unikalūs ir kiekvienas gali pasiekti visko, o nepasiekia, nes tingi šiknas pajudinti. Kai kurie nori tiesiog gyventi – ne egzistuoti, o gyventi, bet gyventi saugiai. Heh, viena dėstytoja universitete mane buvo išvadinusi nenormalia, kai pasakiau, jog nenoriu kurti savo verslo ar vadovauti kokiai ultra-mega kompanijai. Nes juk visi mes turime to norėti – visagalis dėdė kapitalizmas taip liepia, nes tada kiekvienas tampame tinkamu varžteliu sistemoje, atlikdami visus būtiniausius darbus ir užpildydami spragas. Nes juk jei visi bus turtingi, kas tūlikus valys, bl**, kas gatves šluos?
Tad taip kiekvienas nuo gimimo unikalus ir nepakartojamas, to be “sau šefas” ir užima tam tikras pozicijas visuomenėje. Ypatingi, kitokie ir visi vienodi. O dar tai, kad esame skatinami galvoti, kad pakankamai pasistengę, būtinai kažką pasieksime. Jei nepasiekei, vadinasi nepakankamai stengeisi. O tada žmonės liūdi, puola į depresijas – nes juk aš turėjau pasiekti, nepakankamai stengiausi, esu nevykėlis, jei man nepasisekė. Pažiūri po dešimtes metų į savo daug pasiekusius inovatyvius klasiokus ir eini šokti per  langą apsikabinęs savo kelis aukštuosius, o visi tik palinksės galvas ir sakys – nepasisekė, matyt, nepakankamai pasistengė, aš žinojau, kad tokia gyvenimo fsf prie gero neprives, o juk toks potencialas buvo and so on.
Ir man ne gėda dirbti pardavėja, ir nematau nieko blogo tame darbe, cmon, dirbau kasininke beveik savo kieme parduotuvėje, kur teko sutikti daug klasiokų tėvelių, kurie tik pažiūrėdavo ir nugirsdavai “o va mano vaikas tai jau kontoroj XXX įsidarbino” ir pagalvoji tada “pašla n*****”, nes žinau aš tą tavo vaikelį, su kuriuo pašnekėjus išsivemti norisi, ir šnekėti nėra apie ką, nes juk jis yra tas awesome “self-made” motherfucker.
Nebijokit, būdama bedarbė, iš jūsų mokesčių mokėtojų pinigų negyvenu – niekas man neduoda jokios pašalpos, na gerai, tik psd mokėti pačiai nereikia, na bet juk kaip aš tapsiu sėkmingu žmogumi, jei pasigydyti negalėsiu kai prireiks? Tai va, nepriekaištaukit, juk siekiu tikslų.
Fakin’ penkmečio gyvenimo planas – kam jis? Gyvena žmogai ir pamiršta, kad miršta žmonės, if what. Ir net jei sėdėsi namie, ar esi apsaugotas, kad lubos ant galvos nenukris, o einant gatve kokia kosmoso šiukšlė ant galvos nebumptels.
Ir taip, nekenčiu aš tų rašančiųjų – va, darykit tokius žingsnius, ir jums pasiseks, nes pažiūrėkit, man tai sekasi, o tie, kas taip nedarote, esate sumauti tinginiai ir tik jūs patys
kalti, kad dabar neužkalat melejonų. Oh well, I will drown myself in self contempt and misery, like a worthless whatever I am. O kas į lentynas sudės jums jūsų prada rankinukus? Va va, taip ir pagalvojau.
Žodžiu, tokios šią akimirką buvo mano laisvosios asociacijos, jei trūksta tvarkos ar logikos – I don’t give a flying shit (honey badger mode, my dears).
Einu self-education užsiimti, perskaičiau per savo nedarbo laiką tris nuostabias Antono dovanotas knygas ir užbaigiau awesome paskaitų ciklą – turiu apie ką parašyti, reikia eiti nusibraižyti pačiai padorius smegenų žemėlapius.
Ir kadanors aš jūsų vaikus mokysiu biologijos (arba anglų), if what.

Emigruoti ar ne?

Na, tiesą sakant, gal pavadinimas ir ne visai tinkamas, bet tiesiog norėjau pasidalinti savo buvusiais, bet laikinai pristabdytais planais.

Taigi šiuo metu turėčiau sėdėti mikriuke į šalį, kurioje lyja braškėmis ir sninga bananais, šalyje, kurioje net pradėjęs dirbti indų plovėju, būtinai pateksi į tą vieną procentą, kurie tampa direktoriais. Bet nesu. Buvo ilgais svarstytas važiavimo/likimo klausimas, mat, pagal idėją, išvažiuoti galvojame abu su vyru, bet ta didi šalis, deja, taip bijo svetimų gyvūnų, kad karantino laikotarpis šuniui baisiai ilgas – ir mes dar bent tris mėnesius šuns negalime niekur pajudinti. Palikti kažkam ne išeitis, nes ji mūsų ieškotų, o kadangi ji vargšė ir taip paimta iš prieglaudos, tai koks stresas vargšei Akirai būtų, kai ji mūsų jau per minutę pasiilgsta. Tad buvo sumąstytas racionalus planas – kad jau aš nedirbu, o Antonas turi darbą, gal reiktų man važiuoti – yra kur gyventi, miestą pažįstu gana neblogai, esu jau ten darbavusis – tad tai geriausias sprendimas. Gal ir atrodė geriausias iki vakar vakaro, kai į lagaminus netilpo visi daiktai, kurių gūdžiuoju žiemos laikotarpiu gali prireikti, ir eilinį kartą susimąsčiau, kas man svarbiau gyvenime?

Lingavau iš kampo į kampą, didžioji dalis draugų paleisti nenorėjo, o bet svarbiausia – tai širdis juk liktų čia. Sėdėjau ir galvojau, laukiau nušvitimo, ir jis atėjo – pažiūrėjau į vyrą ir pagalvojau, juk taip faina vakare susirangyti ant sofos, apsikabinti, tiesiog būti kartu – ir tai man svarbiausia. Tegu eina tas racionalumas kol kas pasivaikščioti, važiuosim mes žiemą kartu – ir nesvarbu, kad santaupų turėsim mažiau, kad nežinia, ar  dabar susirasiu darbą, ar kad dviese būti ieškančiais darbo daug sunkiau – bet prarasti tris mėnesius su mylimu žmogumi neverta, ypač, jei badas nepuola, o ir užjūrio pažadai tik teoriniai. Tad kol kas lieku čia – toks buvo mano sprendimas antrą valandą nakties.

Turiu planų, lūkesčių, kurių neįmanoma pasiekti Lietvoje – čia tiesiog tai, kuo aš domiuosi, yra visiškai nevystoma, tad galutiniame variante vis tiek išlėksim, labiausiai dėl magistro studijų, o gal ir savo svajonių darbą pavyktų gauti (nes, darkart sakau, LT jis tikrai nepasiekiamas).

O dabar džiaugsiuosi tuo, kad likau, kad širdis neverkia, ir toliau plėsiu savo žinias – kiek daug man dabar reikia iš naujo išmokti, prisiminti, sužinoti – nežinau kaip sutilpti laike.

(P.S. darbo paieška užima baisiai daug laiko, nes padavėja dirbti jau man tarsi ir nebesinori, o ir nelabai galiu.)

P.P.S. reikia pagaliau nuvalyti voratinklius nuo blogo, mes sugrįžtame į virtualų pasaulį.

Keliaujant su NEmažu šunimi:)

Taigi išsiruošėm mes pakeliaut biškiuką iki pajūrio. Planuose buvo kelionė iki Klaipėdos, iš jos pro Palangą iki Šventosios. Žinoma, daryti tai buvo suplanuota kartu su šunimi. Priminsiu, kad mūsų Akira nors ir ne sebernaras, bet ir ne taksas – ant rankų jau nepaveši. Tai kaipgi įveikt visus šiuos atstumus, jei nėra po ranka mašinos?:)

Nuo namų iki stoties:

Keliaujama be problemų. Svarbu tik turėti antsnukį. Pagal taisykles vairuotojas įleidžia pro galines duris, kur su šuniuku ir tenka važiuoti.

Traukiniu nuo Vilniaus iki Klaipėdos:

Šunį lyg vežti ir galima, bet jei visiškai sekti taisyklėm, tai gali būti problematiška, mat šuo turi keliauti angainėje (a.k.a. tambure), t.y. šiuo atveju kentėti 5 valandas mažoje erdvėje. Už šunį mokama kaip už bagažą.Vėlgi su savimi reikia turėti antsnukį ir skiepų pasą. Nors keista, nė viena iš palydovių skiepų paso nepareikalavo. Mums pasisekė –  traukinio palydovė neprieštaravo, tad Akira važiavo kartu su mumis bendram vagone. Ramiai gulėjo po kojomis:) O jei važiuot kupe, tai tuomet reikėtų išpirkti visas vietas.

Po Klaipėda:

O ką ten po tą Klaipėdą? Peškute ramiai sau:) Nors spėju, kad viešajame transporte taisyklės panašios kaip ir Vilniuje.

Keliaujant keltų iš Klaipėdos į Smiltynę:

Antsnukis būtinas kaip ir visur. Ir šiaip už šunį tenka mokėti dvigubai daugiau nei už žmogų (5 Lt). Gi žinote, šuo kaip “didžiulė žiurkė” taisyklių autorių akyse 😀

Iš Klaipėdos iki Palangos:

Vat čia jau galima susidurti su problema. Važiuojant tarpmiestinių autobusų šuns negalima vežti be bokso. Ir net jei jūsų šuo telpa į dėžę, jį gali tekti vežti bagažo skyriuje. Beeeet mums pasisekė – papuolė geras vairuotojas, leido važiuoti autobuso gale. Tad visuomet galima bandyti įkalbėti vairuotoją arba pasiūlyti sumokėti už jį daugiau (vairuotojui į kišenę) – yra šansų, kad pasiseks. Be to, dar geriau yra mėginti važiuoti su mažesnės firmos autobusais/mikriukais (pvz., Klaipėdoje iš miško rajono veža Kintų firma, su kuria ir važiavome, jie sustoja stotelėje ir dažniausiai būna apytuščiai, tai kodėl gi nepaimti ir su šunimi?)

Iš Palangos į Šventąją:

15 km – galima nueiti pėsčiomis pakrante (bet jeigu daug žmonių, tai nusibos manevruoti) arba pėsčiomis dviračių taku, kuris veda iki pat Šventosios. Tik pirma reikia surasti įėjimą į pajūrį, kur nebūtų ženklo, kad su šunimis draudžiama. Ir nepamiršti maišiukų. Mums pasisekė, eiti neteko, pavežė draugo tėvai. Bet kiek žinom, tai tarp Palangos ir Šventosios dažnai kursuoja autobusai/mikriukai, kai kurie erdvūs beveik kaip miesto viešasis transportas, tai gražiai paprašius, problemų greičiausiai nekiltų.

Bendrai tariant, sąlygos tokioms kelionėms nėra super palankios, bet jeigu pasiseks, tai tikrai nukeliaut galima ir verta:)

Knygos :)

Štai ką aš gavau dovanų iš Antono ir po sesijos kibsiu į skaitymus (o taip norisi dabar… must… hold…. on… 🙂

Kadangi aš paskutiniu metu itin susidomėjau neuromokslais, neuroendokrinologija, nuliūdau, kad ne ką LT su tuo šiuo metu galima sumąstyti (ir kodėl aš studijavau tą psichologiją LT? ech..). Na, bent jau kol kas pasimėgausiu skaitymu ir šių knygų autoriaus paskaitomis, kurios yra internete nemokamai pasiekiamos, o toliau – who knows? 🙂

Ačiū, brangiausiajam už dovanėles :*

Akira ir kaip sekasi jos šuniukams naujuose namuose :)

Panorome pasidalinti, kaip toliau gyvena Akira ir jos šuniukai naujuose namuose 🙂 kol kas pavyko surinkti nuotraukas tik iš mūsų trijų mergyčių šeimininkų, bet tikimės, kad ir berniukų atsilieps, tada įkelsime dar 🙂 vardus žinome jau visų, galite ir jūs susipažinti: Stella, Boni, Shery, Naitas ir Bimas 🙂

Mamytė tai tapo tikra aktyvistė, visai naujas šuo, nes visą turėjimo laiką ji buvo arba nėščia jau, arba su šuniukais, o dabar, kai jau liko viena, tai ramiai negalima į lauką išeiti, nes laaabai nori bendrauti ir žaisti su kitais šunimis, net tolimam lauko gale pamačiusi pradeda inkšti ir vizginti uodegą, mėgsta lakstyti, paleidus skuodžia kaip torpeda, bet klauso mūsų, parbėga pakvietus 🙂 taip pat yra labai sargi, mūsų kambarys yra jos teritorija, tai nauji žmonės gauna pelnyti jos prielankumą, nes seka itin atidžiai kiekvieną judesį 🙂 tik su žaislais žaisti ji nemoka, bet gal pavyks, po mokslų turint daugiau laiko ją išmokyti 🙂 labai greitai išmoko išsireikalauti mūsų dėmesį – kai mokomės ir jau nusibosta vienai gulėti, tai prieina, užkelia priekines letenas ant kelių, o jei tai neatkreipia mūsų dėmesio, tada atsistoja jomis ir jau snukučiui liečiant veidą nelieka nieko kito kaip tik pradėti glostymo fiestą 🙂

Boni  sako, vis dar turi sunkumų su katinu (arba katinas su ja), bet lauke jau siunta kartu, namie dar vyskta teritorijos dalinimasis 🙂

Stella gyvena su jaunu vyruku, meniška siela, tai yra lepinama 🙂

Apie Shery geriausiai bus papasakota šeimininkės žodžiais: “Siunciu jums kelias nuotraukas, daugiau neimanoma padaryti, nes labai judri. Valgo viska, kai lieka viena namuose buna rami ir neurzgia. Megsta zaisti su vaikais, o ypac megsta mano vyra, beje jis tolimuju reisu vairuotojas 🙂 kai jis atvaziuoja miega kartu su juo. Turi megstama zaisliuka, su kuriuo beveik niekad neissiskiria. Is pradziu bijojo eiti i lauka, kai tik pasiusioja iskarto namo, o dabar neimanoma, pagauti ir nuvesti namo, begioja, zaidzia 🙂 Bando susidraugauti su ziurkenu, sedi prie urvo ir stebi ji 🙂  Draugiska, linksma, eina kartu pas kaimyne i svecius.”

Žinome, kad Naitas (a.k.a. Meškutis) dabar yra sodyboje su savo šeimininkėmis, ir kai tik sugrįš į miestą ir turės priėjimą prie interneto, atsiųs nuotraukų. Merginos juo labai džiaugėsi, sakė dabar turi progą, tai tik naktį į namus miegoti pareina, o visą dieną lauke siunta 🙂

Apie Bimą (a.k.a. Juodukas) kol kas jokių žinių, kai skambinom planavo jį skiepyti, ir žadėjo atsiųsti nuotraukas, bet jau ilgai prie skype neprisijungia, bet gal ir pavyks kada ką daugiau sužinoti, turim tokią viltį vis dar..

The cool Akira 🙂

Tikimės, kad sulauksim papildymo iš visų šuniukų šeimininkų 🙂