Keliaujant su NEmažu šunimi:)

Taigi išsiruošėm mes pakeliaut biškiuką iki pajūrio. Planuose buvo kelionė iki Klaipėdos, iš jos pro Palangą iki Šventosios. Žinoma, daryti tai buvo suplanuota kartu su šunimi. Priminsiu, kad mūsų Akira nors ir ne sebernaras, bet ir ne taksas – ant rankų jau nepaveši. Tai kaipgi įveikt visus šiuos atstumus, jei nėra po ranka mašinos?:)

Nuo namų iki stoties:

Keliaujama be problemų. Svarbu tik turėti antsnukį. Pagal taisykles vairuotojas įleidžia pro galines duris, kur su šuniuku ir tenka važiuoti.

Traukiniu nuo Vilniaus iki Klaipėdos:

Šunį lyg vežti ir galima, bet jei visiškai sekti taisyklėm, tai gali būti problematiška, mat šuo turi keliauti angainėje (a.k.a. tambure), t.y. šiuo atveju kentėti 5 valandas mažoje erdvėje. Už šunį mokama kaip už bagažą.Vėlgi su savimi reikia turėti antsnukį ir skiepų pasą. Nors keista, nė viena iš palydovių skiepų paso nepareikalavo. Mums pasisekė –  traukinio palydovė neprieštaravo, tad Akira važiavo kartu su mumis bendram vagone. Ramiai gulėjo po kojomis:) O jei važiuot kupe, tai tuomet reikėtų išpirkti visas vietas.

Po Klaipėda:

O ką ten po tą Klaipėdą? Peškute ramiai sau:) Nors spėju, kad viešajame transporte taisyklės panašios kaip ir Vilniuje.

Keliaujant keltų iš Klaipėdos į Smiltynę:

Antsnukis būtinas kaip ir visur. Ir šiaip už šunį tenka mokėti dvigubai daugiau nei už žmogų (5 Lt). Gi žinote, šuo kaip “didžiulė žiurkė” taisyklių autorių akyse 😀

Iš Klaipėdos iki Palangos:

Vat čia jau galima susidurti su problema. Važiuojant tarpmiestinių autobusų šuns negalima vežti be bokso. Ir net jei jūsų šuo telpa į dėžę, jį gali tekti vežti bagažo skyriuje. Beeeet mums pasisekė – papuolė geras vairuotojas, leido važiuoti autobuso gale. Tad visuomet galima bandyti įkalbėti vairuotoją arba pasiūlyti sumokėti už jį daugiau (vairuotojui į kišenę) – yra šansų, kad pasiseks. Be to, dar geriau yra mėginti važiuoti su mažesnės firmos autobusais/mikriukais (pvz., Klaipėdoje iš miško rajono veža Kintų firma, su kuria ir važiavome, jie sustoja stotelėje ir dažniausiai būna apytuščiai, tai kodėl gi nepaimti ir su šunimi?)

Iš Palangos į Šventąją:

15 km – galima nueiti pėsčiomis pakrante (bet jeigu daug žmonių, tai nusibos manevruoti) arba pėsčiomis dviračių taku, kuris veda iki pat Šventosios. Tik pirma reikia surasti įėjimą į pajūrį, kur nebūtų ženklo, kad su šunimis draudžiama. Ir nepamiršti maišiukų. Mums pasisekė, eiti neteko, pavežė draugo tėvai. Bet kiek žinom, tai tarp Palangos ir Šventosios dažnai kursuoja autobusai/mikriukai, kai kurie erdvūs beveik kaip miesto viešasis transportas, tai gražiai paprašius, problemų greičiausiai nekiltų.

Bendrai tariant, sąlygos tokioms kelionėms nėra super palankios, bet jeigu pasiseks, tai tikrai nukeliaut galima ir verta:)

Miesto gyvūnija: Klaipėda. Part III

Taigi paskutinioji dalis šįkart (ateity, žinoma, bus dar, nes negalima apleisti tokio smagaus užsiėmimo:)). Vaizdai:

Bitutė 🙂

That is all for now 🙂

Miesto gyvūnija: Klaipėda. Part II

Tęsiant temą:)

Čiulbuonėlis:)

Inkilų zona

Inkilo gyventojas:)

Apleistas būstas

To be continued (once more:))

Miesto gyvūnija: Klaipėda. Part I

Turime ir dar vieną rubriką – miesto gyvūnija 🙂 šį kartą būdami Klaipėdoje labai smagiai leidome laiką ir supratome ornitologus – iš tikro labai smagu stebėti paukščius, o ypač, kai tenka juos “pagauti” su foto kamera – mat girdi, o nematai 🙂 nuotraukų nemažai, tad bus kelios dalys, pateikiu pirmąjį rinkinuką:

Atraskite paukštuką 🙂

Skruzdėlytės 🙂

Balandžių porelė 🙂 (dabar kaip tik kovojam, kad tokia porelė neįsisuktų lizdo balkone:))

Drugelis, kuris leidosi fotografuojamas iš labai arti 🙂

Pavasaris :))

Flying away 🙂

Man šitie labai gražūs 🙂

Slapukas 🙂

O kaip gražiai čiulba!

Geniukas 🙂

To be continued…:)

Mažieji Klaipėdos stebuklai

Taigi, šventinio savaitgalio proga apsilankėme mano gimtamiestyje – Klaipėdoje 🙂 Laaabai smagiai praleidome laiką ir puikiai pailsėjome 🙂 Tad įspūdžius pradedu nuo mažų dalykėlių, kurių, prisipažinsiu, anksčiau nebuvau pastebėjusi:

Pelytė, pasislėpusi senamiestyje 🙂 iš tikro ją pamačiau kažkada Facebook vienoje nuotraukoje, bet kaip pavyko išsiaiškinti, ją buvo trumpam kažkur išgabenę, o dabar štai ji vėl visame mielume slepiasi senamiestyje 🙂 Pagaliau atradau! :))) Praeivis sakė, kad reikia patrinti kairiąją ausytę – pinigų atneša 😀

Laimės saga 🙂 kadangi atrasta netikėtai, tai laisvos sagos kišenėje nebuvo, bet kitą kartą būtinai reikės su savimi pasiimti ir palipdyti 🙂

Taupomoji kasa 🙂

Gėda iš tikro – tiek metų gyvenau Klaipėdoje, o net nežinojau, kad tokie dalykai yra 🙂 vis tik keturi metai svetimajame Vilniuje padarė savo įtaką :> bet niekada nevėlu atrasti savo miestą iš naujo 🙂

Žiemiška Klaipėda ir mylima jūra

Sušalęs smėlis

Žiemos menas

Laivas, skubantis į uostą

Buvom apsistoję draugo bute – vaizdas per langą ankstyvą rytą. Kadangi langai į jūrą – įsivaizduokite, koks saulėlydis būna – pasaka!

Užšalusi Danė ir, žinoma, Meridianas. Planavom ir iki Marių nusigaut, bet tądien buvo taip šalta, kad mieste teištvėrėm vos pusvalandį, tad taip ir nenusigavom iki tos pusės

vis dar kalėdiškas Pasažas (: į jį dar nusigavom vakarop su mama pasisėdėt prie kakavos puodelio (:

Miesto gyvūnija: Klaipėda

Kažkaip dažnai gaunasi fotopriemone užfiksuoti įvairius gyvūnėlius ir jų būrius mieste, tad galvoju, kad reikia pradėti ir tokią temą pagaliau – miesto gyvūnija 🙂 tad kelios pagautos nuotraukytės pasižiūrėjimui:

Iš pradžių pamatėme keletą ančių bevaikštinėjančių tarp auto, kas mus kiek nustebino, o tada jau užmatėme kur buriuojasi – kažkas pabėrė maistuko, tad būrys visokių paukščių susirinko. Matyt taip būna, kai gyveni netoli upės – joms patogu iki kiemo atkeliaut, o užšalusi upė maisto pasiūlyti nelabai gali…

Žuvėdrų, varnų ir ančių draugystė (:

Čia matosi tik keletas žvirbliukų, bet jų ten iš tikrųjų pilnas krūmas mažučių padykėlių (: