Tagged: pamąstymai Toggle Comment Threads | Keyboard Shortcuts

  • crazyvoveriukas 7:13 pm on March 25, 2012 Permalink | Reply
    Tags: , , pamąstymai   

    Apie vidurkius 

    Neretai šnekant su žmonėmis tenka išgirsti tokius žodžius kaip „kraštutinumai“, „vidurkis“, vienų mažiau, o kitų daugiau. Ir čia ne šiaip apklausų metu, ar pildant/analizuojant anketas kažkada praeityje, bet bendrai, apie žmones. Tad kaipgi yra su tais vidurkiais, kaip pasiskirsto žmonės mūsų visuomenėje ir pasaulyje? Greičiausiai, išanalizavę vienus ar kitus bruožus, galutiniame variante vis gautume Gauso kreivę (le bell). Visada bus mažiausiai ultra mega žudikų maniakų, kaip ir nebus tiek gausiai super duper gerųjų samariečių. Bet bemėginant vieną naktį užmigti, į galvą atėjo toks klausimas ir mintis – bet juk negimsta žmogus vidurkiu, kaip ir negimsta kraštutinumu (all birth and genetic defects set aside).

    Kūdikis, visų pirma gimsta į tam tikrą socialinę aplinką – tam tikrame žemyne, tam tikroje šalyje ir tos šalies vietovėje, tam tikroje šeimoje. Ir jis bus gludinamas kaip akmuo visų šitų aplinkų – politinio konteksto, ekonominės padėties, šaltinių prieinamumo/neprieinamumo, religijos, mokslo, draugų, kiemo ar kompiuterio. Na tikrai nėra toks tabula rasa tas kūdikis, būsimas suaugėlis. Bet toli gražu, bent jau kiek „neša“ mano žinios, mano domėjimosi sritis apie žmogaus elgesį, smegenis ir pan., jis nėra jau ir „predisposed“ savo genetikos būti vienokiu ar kitokiu. „If and only if“ sąlygomis tam tikri genai gali imti veikti, bet jei tų sąlygų nebus – they will lie dormant for the rest of your life.

    Taigi šnekėti apie tai, kad žmogaus prigimtyje užkoduota kariauti, užkoduota konkuruoti yra mažų mažiausiai kvaila ir beprasmiška. Taip pat kaip šnekėti, kad mes nulemti bendradarbiauti. Realiai tas pats pamatinis bruožas vienoje aplinkoje iš žmogaus gali padaryti patį didžiausią karjeristą, lipantį, siekiantį nepaisant nieko, o kitoje aplinkoje atsidavusį kovotoją už tiesą, taiką, draugystę ir pan. Nature vs nurture debatas jau seniai neteko savo prasmės, viena veikia kita ir atvirkščiai.

    Taigi šnekant apie tai, kad žmonės iš prigimties konkuruojantys (o labai neblogai praėjęs šimtmetis tai mums visiems įskiepijo, target achieved taip sakant), kad dauguma idėjų, apie bendradarbiavimą, dalinimasi yra atmetama, man atrodo keista. People, open your mind. Aš manau, kad geriau tikėti kuriančia žmogaus prigimtimi, o ne naikinančia…

    Ir gal galutiniame variante tas kūdikis taps ne Gauso kreivės vidurkiu, kur kraštunumai yra karo ištroškę išperstašikniai arba super duper altruistai, o tokios kreivės vidurkiu, kur kraštutinumai bus geras žmogus ir labai geras žmogus?

    Yeah, gal ir skamba kaip idealistiniai kliedesiai – tebūnie…

    …to be continued

    Advertisements
     
    • A. A. 4:04 am on April 3, 2012 Permalink | Reply

      Perhaps it makes sense… Apskritai žmogaus į vieną dimensiją negalima įstatyti, neva jei tu ne gerietis, tai artėji prie žudikų maniakų grupės. Bet jei jau theorycraftinam, tai nebūtinai konkurencija yra griaunantis veiksnys, tas pats dominavimas. Mados pasaulyje žmonės žiauriai konkuruoja, bet jie, kiek žinau, nieko neužmuša ir nesudaužo pagaliais, jų konkuravimas iš esmės paremtas kūryba, arba visi pop top chart’ai muzikoje, kur žmonės nubalsuoja, kas jiems labiausiai patinka, o pop atlikėjai kuria konkuruodami (apskritai didžiausias jų “žudimas” tai apsižodžiavimas savose dainose).

      Ir netgi palyginime karjeristo ir kovotojo už kažką, mes turime tą pačią kovą,o kova atsiranda, kai yra dvi pusės, nesutariančios dėl kažkokio bendro taško. Žmogus daugiapusis ir daugiaprasmis, įvairus. Ir ta pati “Gauso kreivė” yra didžiulė klaida, tarkim “altruisimo kreivėje” esantis vidurkyje žmogus, “socialumo kreivėje” galėtų būti kuriam nors iš galų. Netgi šitas tekstas yra savotiška kova su konkurencingumo idėja, bet tiesa ta, kad jokios idėjos nėra atmetamos, žmonės vienoje vietoje konkuruos, kitur bendradarbiaus, jie nėra vienpusiai (kinda mano pagrindinė mintis čia). Mes turime n ir x įvairiausių požiūrio taškų, kad retai atrandam du žmones, kurie beveik visur sutaria, ką jau kalbėti apie žmoniją? Konfliktas atsiranda iš nesutarimo, o nesutarimams galimybių yra milijonai, kaip ir bendradarbiavimas atsiranda iš sutarimų, kuriems taipogi galimybių milijonai, sakyti, kad mes turime pamiršti nesutarimus ir gyventi tik sutarimais yra gryna, sakyčiau, būdo diskriminacija, nes būna momentas gyvenime, kai tiesiog matai kažką ir nenori sutikti, sakai “ne nu čia tikrai ne taip!” (ką iš esmės darau aš šiuo tekstu). Žmogus tiesiog per daug sudėtingas, kad jį įdėtum į vienos dimensijos skalę ir žiūrėti į jį per tokią skalę yra pakankamai aklas reikalas…

      Aš pastoviai iškeldavau idėja “žmogus mėgsta varžytis”, ne todėl, kad tikiu, jog tai yra the one and only way of life, o todėl kad tai yra neišvengiama, kaip neišvengiamas bendradarbiavimas, todėl mano akyse požiūris, naiviai pasiimantis “gerąsias” (nors kategorijos “geras” ir “blogas” iš esmės yra subjektyvios ir nieko objektyvaus nepasakančios) žmogaus puses bei ignoruojantis “blogąsias” yra pasmerktas, jeigu jis nuoširdus, ir labai nevykęs, jeigu jis yra populistinis.

      Bet dabar būsiu išvadintas troliumi, o tas jau ir man nusibodo, tai čia mano paskutinysis pasisakymas prieš šitas mintis, aš linkiu, kad jūsų tiesos jums netrukdytų gyventi, o padėtų 😉

      A.

      • crazyvoveriukas 5:05 pm on April 3, 2012 Permalink | Reply

        Nah, is good 🙂

    • Almantas 11:10 am on April 15, 2012 Permalink | Reply

      Do animals have morals paskaitėlė iš TED`o.
      Šiaip tai tie, kurie teigia, jog žmogus žmogui vilkas, gali tada, kad man tai įrodytų, sustoti funkcionuoti kaip naudingi visuomenės nariai, ir išvis nustoti dalyvauti visose bendruomenėse. 🙂 Štai pateikiau nuorodą neseno bet gražaus ir paprasto biologo, etologo (ethologist liet. k.?) pristatymo. Ten paprastai ir taria, jog socialiniai gyvūnai, įskaitant ir mes, nesame kažkokie vienas kitą pjaunantys gyviai.
      Aišku, šitas individualistinis manymas atėjęs labiausiai iš spektaklio ir vartotojo visuomenių konstruktų, ne iš biologijos žinių.

    • A. A. 3:08 pm on April 19, 2012 Permalink | Reply

      “Žmogus žmogui vilkas” būtų per gerai, nepjauna gyvūnai savų, tas ir taip žinoma, o žmogus pjauna, nes jo konkurencija žiauresnė, nes jam paprasčiau pjauti, nes jam nereikia to kartais net daryti, užtenka gaiduką paspausti ar mygtuką ar dar ką… spausti. Nereikia nei rankomis smaugti, nei nagais ar dantimis plėšyti. : )

      Individualistinis manymas atėjęs nuo intelekto ir gebėjimo manyti ir išsiskirti, nes jei nėra gebėjimo manyti, nebūtų ir manymo apie individualumą, ne? 😉

  • crazyvoveriukas 9:44 am on October 5, 2011 Permalink | Reply
    Tags: , , pamąstymai   

    Laisvosios asociacijos arba čia ir dabar 

    Aš suprantu, kad dauguma mano pažįstamų užaugo tam tikromis šiltnamio sąlygomis ir manęs nesupras – jie gyvena iš to, ką jų tėveliai ar mamytės kažkada pasiekė ar vis dar siekia dėl jų, arba bent jau turėjo pilnas šeimas, tad tai yra toks inkubatorius, į kurį nepatenka iš išorės ateinanti info. Juk mąstymas reikalauja nemažai pastangų ir negali priešintis tam geram gyvenimui, kuris dabar yra užtikrintas – gali sau n metų mokytis ir nedirbti, nes yra tėveliai. Yra tėvelių tetos, draugės, seserys ar broliai, kurie kažką pažįsta, kažkur dirba, kažką girdėjo ar gali su kažkuo pakalbėti, tada ir niekur nedirbęs šikniukas gauna sau apydirektoriaus poziciją. Heh, kažkam gali pasirodyti, kad tai pavydas dabar kalba mano lūpomis (pirštais), bet greičiau čia kalba liūdesys ir gailestis, kad nors dauguma tų žmonių yra pakankamai išsilavinę, tik keletas taps pagalbininkais statant gelbėjimosivaltis, o didžioji dalis sėdės laivo klube skambant trankiai muzikai ir negirdės sirenų, kad laivas tai skęsta. Na, gal paskui ir atsipeikės, dar nepraradau tikėjimo žmonėmis taip stipriai. Be to, turiu nuostabius draugus.
    Kažkas gali pagalvoti, kad skundžiuosi aš čia tik ir nieko nedarau. O aš darau labai daug – visų pirma atvėriau savo protą įvairioms galimybėms, o ne tik dibrk-pirk-mirk filosofijai. Taip pat ieškausi darbo ir matau, kaip be pažinčių ir tinkamos prostitucijos, oi, atsiprašau, savęs pardavinėjimo a.k.a. pardavimo plano, sudėtinga net pardavėja įsidarbinti, bo jei dirbai daug metų padavėja tai tik barui ir tetinki. Ir nesvarbu tas aukštasis, kurio aš tikrai neprasėdėjau miegodama, vadinasi turiu puikius tuos įgūdžius, kuriuos turėtų turėti aukštąją baigęs asmuo, bet vietoj restorano admin vietos pasiūlo padavėjos – nes nu juk patirties nėra vadovavimo, ir nesvarbu, kad per savaitę perkąstų žmogus sistemą – laikas pinigai, tad apmokymai brangiai kainuoja (taip, čia šiek tiek pasiskundžiau). O ir dar tai, kad suteikia bereikalingų vilčių – eini žmogus, dirbi, bandai, sako darbas bus, o paskui – vis tik žmonių nereikia. Ir nafik aš tada gaištu savo laiką. Tebūnie, patirtis. Jau dėjau aš ant darbo pokalbių (juolab organizacinės psi kursas praeitas, o dėl to dar juokingesni tie interviu su savo stipriųjų/silpnųjų savybių klausimais dėl fakin’ pardavėjos darbo). O šiaip matyt galvoja, kad aš per gera, nes a) su aukšuoju b) pripratusi prie dideliųbabkių dirbant padavėja. Vadinasi darbas su fiksuotu vos daugiau nei minimumas atlyginimu manęs negali tenkinti, nu nes cmon, dirba ten tik studentai or smth.
    Kažkas dabar pasakytų – na tai nafik ieškoti samdomo darbo, juk reikia kurti savo, dirbti sau. Dabar labai populiarūs visokie savipaskatinimo seminarai, verslumo ugdymai and so on. O aš nenoriu. Ne todėl, kad negaliu, o nenoriu. Nes oi, aš galiu litpi per galvas ir spardyti šiknas, siekti savo tikslų, bet man yra svarbesnių dalykų. Aš visiškai neturiu nieko prieš samdomą darbą, jei už jį yra sąžiningai atlyginama ir aš galiu gyventi – atidirbi savo darbus kiek įmanoma geriau, ir uždarai duris, laisvalaikį skirdama šeimai, pomėgiams ar tinginiavimui, mokymuisi naujų dalykų, tobulėjimui. Ačiū, nereikia man savo verslo, mačiau, kur tai privedė mano a.a. tėtį. Fuck you, you motherfucking self-made people. O gal dauguma ir ne self-made, o mommy or daddy or aunt made or whatever. Man sunku, nes aš mąstau. Man sunku, nes nu negaliu aš pastatyti pinigų į pirmą vietą. Negaliu žmogiškumo palikti kažkur už savęs, nes esu geras žmogus.
    Taigi neaiškinkit man, kad sistema veikia. Neaiškinkit man, kad visi yra unikalūs ir kiekvienas gali pasiekti visko, o nepasiekia, nes tingi šiknas pajudinti. Kai kurie nori tiesiog gyventi – ne egzistuoti, o gyventi, bet gyventi saugiai. Heh, viena dėstytoja universitete mane buvo išvadinusi nenormalia, kai pasakiau, jog nenoriu kurti savo verslo ar vadovauti kokiai ultra-mega kompanijai. Nes juk visi mes turime to norėti – visagalis dėdė kapitalizmas taip liepia, nes tada kiekvienas tampame tinkamu varžteliu sistemoje, atlikdami visus būtiniausius darbus ir užpildydami spragas. Nes juk jei visi bus turtingi, kas tūlikus valys, bl**, kas gatves šluos?
    Tad taip kiekvienas nuo gimimo unikalus ir nepakartojamas, to be “sau šefas” ir užima tam tikras pozicijas visuomenėje. Ypatingi, kitokie ir visi vienodi. O dar tai, kad esame skatinami galvoti, kad pakankamai pasistengę, būtinai kažką pasieksime. Jei nepasiekei, vadinasi nepakankamai stengeisi. O tada žmonės liūdi, puola į depresijas – nes juk aš turėjau pasiekti, nepakankamai stengiausi, esu nevykėlis, jei man nepasisekė. Pažiūri po dešimtes metų į savo daug pasiekusius inovatyvius klasiokus ir eini šokti per  langą apsikabinęs savo kelis aukštuosius, o visi tik palinksės galvas ir sakys – nepasisekė, matyt, nepakankamai pasistengė, aš žinojau, kad tokia gyvenimo fsf prie gero neprives, o juk toks potencialas buvo and so on.
    Ir man ne gėda dirbti pardavėja, ir nematau nieko blogo tame darbe, cmon, dirbau kasininke beveik savo kieme parduotuvėje, kur teko sutikti daug klasiokų tėvelių, kurie tik pažiūrėdavo ir nugirsdavai “o va mano vaikas tai jau kontoroj XXX įsidarbino” ir pagalvoji tada “pašla n*****”, nes žinau aš tą tavo vaikelį, su kuriuo pašnekėjus išsivemti norisi, ir šnekėti nėra apie ką, nes juk jis yra tas awesome “self-made” motherfucker.
    Nebijokit, būdama bedarbė, iš jūsų mokesčių mokėtojų pinigų negyvenu – niekas man neduoda jokios pašalpos, na gerai, tik psd mokėti pačiai nereikia, na bet juk kaip aš tapsiu sėkmingu žmogumi, jei pasigydyti negalėsiu kai prireiks? Tai va, nepriekaištaukit, juk siekiu tikslų.
    Fakin’ penkmečio gyvenimo planas – kam jis? Gyvena žmogai ir pamiršta, kad miršta žmonės, if what. Ir net jei sėdėsi namie, ar esi apsaugotas, kad lubos ant galvos nenukris, o einant gatve kokia kosmoso šiukšlė ant galvos nebumptels.
    Ir taip, nekenčiu aš tų rašančiųjų – va, darykit tokius žingsnius, ir jums pasiseks, nes pažiūrėkit, man tai sekasi, o tie, kas taip nedarote, esate sumauti tinginiai ir tik jūs patys
    kalti, kad dabar neužkalat melejonų. Oh well, I will drown myself in self contempt and misery, like a worthless whatever I am. O kas į lentynas sudės jums jūsų prada rankinukus? Va va, taip ir pagalvojau.
    Žodžiu, tokios šią akimirką buvo mano laisvosios asociacijos, jei trūksta tvarkos ar logikos – I don’t give a flying shit (honey badger mode, my dears).
    Einu self-education užsiimti, perskaičiau per savo nedarbo laiką tris nuostabias Antono dovanotas knygas ir užbaigiau awesome paskaitų ciklą – turiu apie ką parašyti, reikia eiti nusibraižyti pačiai padorius smegenų žemėlapius.
    Ir kadanors aš jūsų vaikus mokysiu biologijos (arba anglų), if what.

     
    • Evaldas 9:57 am on October 5, 2011 Permalink | Reply

      Visiems tikriausiai būna tokių dienų, kai norisi visa gerkle rėkti ant viso pasaulio, kad jis sukasi ne pagal tą ašį. Ir nieko čia nepakeisi: vieniems sekasi geriau nei kitiems, vieni yra gražesni už kitus, vieni važinėja naujausiu mersu, kiti – antru guoliu ir t.t. Manau, kad kiekvienam reikia gyventi savo gyvenimą, kad ir koks jis bebūtų.

      • crazyvoveriukas 10:50 am on October 5, 2011 Permalink | Reply

        Na kur dar parėksi, jei ne savame tinklaraštyje 🙂 kartais galima sau tai leisti, išsivalo organizmas

        • Lina 6:50 am on October 7, 2011 Permalink

          Turiu pasakyti, kad Kinijoje viskas eina TIK per pažįstamus. Bet tai jau ne teta/dėdė lygmenyje. Tiesiog į bet kokią poziciją ima tik draugų draugus. Todėl pirmus metus, kol nieko nepažinojome, su darbu sekėsi gan sunkiai. O kai atsirado vienas pažįstamas, tada viskas tarsi aritmetine progresija… Tai va, savišvieta, be abejo, labai gerai, bet platus socialinis pažinčių ratas neretai irgi gali stipriai pagelbėti. Ne tik įsidarbinimo reikalais, tiesiog platesniam rinkos ir galimybių (ypač galimybių ribų) suvokimui.
          Sėkmės, Simona!!! Manau, kad rasi savo kampą 🙂
          P.s. labai ačiū už atsiųstas knygas, perskaičiau, labai padėjo!!!

        • crazyvoveriukas 1:44 pm on October 7, 2011 Permalink

          nėra už ką, džiaugiuosi, kad buvo naudinga 🙂 kartais ir pati nustembu, ko tik nesu susirankiojusi savo kompiuteryje 🙂

      • Almantas 5:15 pm on October 11, 2011 Permalink | Reply

        (y)

        Buvau aptikęs gerą paskaitą, kur rimtas akademikas/-ė dėsto, jog pagrindinė problema su dabartine ideologija yra ta, jog ji sukuria įspūdį, jog viskas galima. O jeigu kažkas nepavyksta, tai yra tavo asmeninė kaltė. Toks požiūris dabar persiviečia visur, nuo YouTube, Delfi komentarų, iki draugų ir savo paties nuomuonės (ankstesnė nuomonė arba vis dar kažkokia jau įgyto impulso forma).
        Ko gero, bet koks rimtesnis, antropologinis ar tiesiog žmogiškasis domėjimasis, kaip žmonės anksčiau gyveno, nustebins, kad iki šiandieninės (nuo modernizmo pabaigos tiksliau) kultūros neturėjo jokios stiprios individo sampratos. Žmogaus būvis, sveikata, ir maisto atsargos – viskas tik maža dalimi priklauso nuo vieno žmogaus, bet didžiaja dalimi nuo oro, Dievų valios, gyvenvietės (talkos, vedimas, derlingumas, šeimų kūrimas). Net paskaičius Žemaitės galima daug išminties šia tema prisisemti. 🙂

        Kalbant apie verslumą, savo verslo kūrimą, tai ypač šiuo metu tai nesąmonė. Verslo kūrimas reikalauja didelių investicinių sumų, kurių šiaip iš paprastos darbingos liaudies niekas neturi, skolinasi žmonės. Dar reikia verslo išsilavinimo. Bent iš mano pažįstamų, vos pora težino, ką kaip reikia daryti. Ir tai, tai yra sudėtinga kompleksinė specialybė, išmanyti verslą. Marketingas, rinkos tyrimai, investicijų ieškojimai, vadovavimas, t.y.. Ir trečia, tai rizikinga! “ ketvirtadalis JAV naujų įmonių bankrutuoja per pirmuosius gyvavimo metus, o penkerius išgyvena tik pusė bendrovių. Europos įmonių išgyvenimo amplitudė didesnė: Austrijoje pirmojo gimtadienio nesulaukia 17 proc., Estijoje – 14 proc., Suomijoje – 25 proc. įmonių. Tokius skaičius atskleidžia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrimai.”

        “Šešerius metus dirbu baldų gamybos srityje ir kiekvieną dieną balansuoju ties išlikimo riba. Atvirai sakant, esu nusivylęs ir jei galėčiau atsukti laiką atgal, niekada nepradėčiau gaminti baldų. Jau turiu minčių pradėti kitą verslą. Šią įmonę norėjau parduoti, bet niekas nepirko. Greičiausiai reikės uždaryti”, – optimizmu netrykšta baldų gamybos ir prekybos įmonės Tauragėje “Taurų kedras” savininkas Robertas Jurkšaitis.
        Verslininkas tvirtina, kad smulkiai įmonei pradėti veiklą šiame sektoriuje sudėtinga, nes sunku išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus už atlyginimą, kokį toks verslas įstengia mokėti, vietos rinka per maža, o dirbti eksportui pajėgia ne visi, nes užsakovų reikalavimai didžiuliai – reikia pasirūpinti didelėmis atsargomis, tad būtina turėti daug apyvartinių lėšų. Be to, maža įmonė kainomis nesugeba konkuruoti su didele, juo labiau atlaikyti Lenkijos ir Kinijos pigių baldų konkurenciją.”

        Iš savo pažįstamų praktikos, kurti verslą, reiškia susikurti sau darbo vietą už net mažiau nei minimumą, nesąmoningas darbo valandas, ir nesąmoningą stresą. Ką jau kalbėti apie galimybę pralošti pilna pasiskolintų pinigų, ir tada kažkaip juos atidirbinėti labai ilgą laiką. Milžiniškos korporacijos iš tiesų daug tokių galimų darbo vietų (individualių verslo galimybių) atima iš mūsų.

        • crazyvoveriukas 7:03 am on October 12, 2011 Permalink

          Dear Sir – well said indeed 🙂

    • Irgi anti- 7:40 am on October 11, 2011 Permalink | Reply

      Labai artimos mintys. Laikykis. Ir palaikaikykim antivartojimo, antikapitalizmo (= antižmoniškumo) frontą. Mūsų tokių nedaug 😦

      • crazyvoveriukas 6:03 pm on October 20, 2011 Permalink | Reply

        Na, kiek tenka stebėti pastarojo mėnesio įvykius, tai gal ne tiek ir mažai mūsų yra, bet tiesa, reikia nuolat būti pasitempus, kad atlaikyti frontą.

      • crazyvoveriukas 6:14 pm on October 20, 2011 Permalink | Reply

        Beje, atsiprašau, kad ilgai nepasirodė komentaras, pasirodo Akismet pagalvojo, kad spamas, tai tik dabar peržiūrėjau.

      • linaskranauskas 12:36 pm on December 24, 2011 Permalink | Reply

        Super. Respect. Junkimės 🙂

    • whitelabels 12:00 am on October 18, 2011 Permalink | Reply

      Visur tie pažįstami-pažįstamų ratas nulemia nemažai sėkmės 🙂 geras straipsnelis!

      • crazyvoveriukas 6:05 pm on October 20, 2011 Permalink | Reply

        Kas tiesa, tas ne melas 🙂 matyt reikėjo daugiau investuoti į soc. ryšių plėtrą – arba ne 🙂

  • crazyvoveriukas 11:54 am on September 20, 2011 Permalink | Reply
    Tags: emigracija, Kelionės, pamąstymai   

    Emigruoti ar ne? 

    Na, tiesą sakant, gal pavadinimas ir ne visai tinkamas, bet tiesiog norėjau pasidalinti savo buvusiais, bet laikinai pristabdytais planais.

    Taigi šiuo metu turėčiau sėdėti mikriuke į šalį, kurioje lyja braškėmis ir sninga bananais, šalyje, kurioje net pradėjęs dirbti indų plovėju, būtinai pateksi į tą vieną procentą, kurie tampa direktoriais. Bet nesu. Buvo ilgais svarstytas važiavimo/likimo klausimas, mat, pagal idėją, išvažiuoti galvojame abu su vyru, bet ta didi šalis, deja, taip bijo svetimų gyvūnų, kad karantino laikotarpis šuniui baisiai ilgas – ir mes dar bent tris mėnesius šuns negalime niekur pajudinti. Palikti kažkam ne išeitis, nes ji mūsų ieškotų, o kadangi ji vargšė ir taip paimta iš prieglaudos, tai koks stresas vargšei Akirai būtų, kai ji mūsų jau per minutę pasiilgsta. Tad buvo sumąstytas racionalus planas – kad jau aš nedirbu, o Antonas turi darbą, gal reiktų man važiuoti – yra kur gyventi, miestą pažįstu gana neblogai, esu jau ten darbavusis – tad tai geriausias sprendimas. Gal ir atrodė geriausias iki vakar vakaro, kai į lagaminus netilpo visi daiktai, kurių gūdžiuoju žiemos laikotarpiu gali prireikti, ir eilinį kartą susimąsčiau, kas man svarbiau gyvenime?

    Lingavau iš kampo į kampą, didžioji dalis draugų paleisti nenorėjo, o bet svarbiausia – tai širdis juk liktų čia. Sėdėjau ir galvojau, laukiau nušvitimo, ir jis atėjo – pažiūrėjau į vyrą ir pagalvojau, juk taip faina vakare susirangyti ant sofos, apsikabinti, tiesiog būti kartu – ir tai man svarbiausia. Tegu eina tas racionalumas kol kas pasivaikščioti, važiuosim mes žiemą kartu – ir nesvarbu, kad santaupų turėsim mažiau, kad nežinia, ar  dabar susirasiu darbą, ar kad dviese būti ieškančiais darbo daug sunkiau – bet prarasti tris mėnesius su mylimu žmogumi neverta, ypač, jei badas nepuola, o ir užjūrio pažadai tik teoriniai. Tad kol kas lieku čia – toks buvo mano sprendimas antrą valandą nakties.

    Turiu planų, lūkesčių, kurių neįmanoma pasiekti Lietvoje – čia tiesiog tai, kuo aš domiuosi, yra visiškai nevystoma, tad galutiniame variante vis tiek išlėksim, labiausiai dėl magistro studijų, o gal ir savo svajonių darbą pavyktų gauti (nes, darkart sakau, LT jis tikrai nepasiekiamas).

    O dabar džiaugsiuosi tuo, kad likau, kad širdis neverkia, ir toliau plėsiu savo žinias – kiek daug man dabar reikia iš naujo išmokti, prisiminti, sužinoti – nežinau kaip sutilpti laike.

    (P.S. darbo paieška užima baisiai daug laiko, nes padavėja dirbti jau man tarsi ir nebesinori, o ir nelabai galiu.)

    P.P.S. reikia pagaliau nuvalyti voratinklius nuo blogo, mes sugrįžtame į virtualų pasaulį.

     
    • Kristina 12:31 pm on September 20, 2011 Permalink | Reply

      O tai nera taip, kad jei suniukas jau paskiepytas nuo pasiutliges gali imt ir vezt po 28 dienu? Pasikeitusios salygos i GB vykt 🙂 Nebent as per laida apie gyvunus kazka ne taip isgirdau.

      O del neisvykimo, tai jau pasizadejom ar turte ar varge.. Antrosios puses silumos niekas nepakeis;)

    • Gabiko 12:50 pm on September 20, 2011 Permalink | Reply

      Aš nesu visiškai tikra, bet man rodos, kad naujosios taisyklės (na, tokios pačios, kaip ir visoj kitoj ES) pas britus (ir, berods, švedus) įsigalios nuo sausio pirmos – o iki tada reikia daryt pasiutligės titrus ir laukt pusmetį 🙂

      • crazyvoveriukas 12:59 pm on September 20, 2011 Permalink | Reply

        Taip taip 🙂 mes viską pasidarę, tik per vėlai susizgribom su šituo reikalu, jei nepasikeistų sąlygos, tai tik sausio pabaigoj bebūtų išėję, o dabar net visu mėnesiu anksčiau 🙂

    • Gabiko 1:14 pm on September 20, 2011 Permalink | Reply

      Na, su tuo reikalu gerai bent tas, kad pasidarai sykį ir galioja ilgučiausiai, gali varinėt kiek nori pirmyn atgal. O jūs čipo nepamiršot įsidėt? Nes man rodos, čipuotas irgi turi būt būtinai gyvūniukas 🙂 O jūs kaip galvojat su Akira važiuot – mikriuko ieškosit, katras su šuniuku paimtu?

      • crazyvoveriukas 1:48 pm on September 20, 2011 Permalink | Reply

        mhm, pirma čipas, paskui skiepas, o tas pasiutligės tyrimas visam gyvenimui sakė galioja 🙂
        ir planuojam mikriuko ieškot, su lėktuvu tikrai neskraidinsim (viena draugė oro uoste dirba, tai kad pripasakojo baisybių, na jau ne)

    • Gabiko 1:59 pm on September 20, 2011 Permalink | Reply

      Vat man ir įdomu – lengvai gaunasi rast mikriukus, paimančius su šunimis, ir kaip ten tie šunis važiuoja? Aš kažkaip įsivaizduoju, kad būtinai atsiras bendrakeleivių, kuriem, kad ir būtų ramiausias šuo, bet visvien užklius, vien kad jis yra… Mes visokius planus irgi kuriam, tai man čiut ne ramiausias variantas atrodo prašytis, kad vairuojantys draugai organizuotųsi atostogas arba laikytis teises ir pirkt mašiną 😀 O lėktuvas – na baisybių aš kažkaip neįsivaizduoju (juk vien kad kokios nors avialinijos gautų leidimą skraidint gyvūnus joms pakankamai daug reikia ten visokių reikalavimų atitikt ir t.t. tai dėl kelių durnų darbuotojų turbūt nerizikuotų prarast tokią paklausią nišą – nors visokių veikėjų pasitaiko, o ir žmonės turbūt ne visad eina teisybės ieškot), bet šiaip – pagalvojus, kad iš mūsų turbūt galima su gyvūnų tik per Prahą ar kokį Helsinkį skirst į UK, tai dar labiau didėja tikimybė gyvūnui būt prašepintam kur nors… Plius, kad ten dar gan ilgai reikia laukt, kol tau grąžina šuniuką, o tarpe tarp jungiamųjų skrydžių jų nieks neatiduoda. Tai kažkaip… nei šis, nei tas, nepaisant dar ir kad kainos beprotiškos…

      • crazyvoveriukas 2:09 pm on September 20, 2011 Permalink | Reply

        Be to, jiems gi paprastai suduoda raminamųjų, o nuo jų skrydžio metu ne vienam gyvūniukui blogai pasidaro – ar tai su širdimi, ar su kvėpavimu, tai tenka pasirašyti tokį dokumentą, kad neturėsi pretenzijų, jei jau nebegyvą atsiimsi, o miršta ne taip jau ir retai..
        Tų vežėjų labai daug, tai, manau, kad kurie nors tikrai sutiktų vežti, ypač jei pasiūlyti sumokėti kaip už keleivį, na bent mes taip galvojam. Jei tikrai pagaliau iš trečio karto iš čia pajudėsim, tai ir išsiaiškinsim, o jei ką, kaip ir sakai, reiks ieškot draugų 😀

    • Gabiko 2:35 pm on September 20, 2011 Permalink | Reply

      “tai tenka pasirašyti tokį dokumentą, kad neturėsi pretenzijų, jei jau nebegyvą atsiimsi, o miršta ne taip jau ir retai” – šito nežinojau O.O
      su tais planais visad taip 😉

      • crazyvoveriukas 3:00 pm on September 20, 2011 Permalink | Reply

        mes irgi tik iš tos draugės sužinojom šitai

    • Skotas 3:52 pm on September 20, 2011 Permalink | Reply

      Teisingas sprendimas. Tikrai nemanau, kad verta skirtis – vienam vaziuot, kitam likt… Visgi seima ir turi but seima 🙂

      • crazyvoveriukas 4:54 pm on September 20, 2011 Permalink | Reply

        Būtent 🙂 bet kartais gerai tokios situacijos, padeda susidėlioti vertybes darkart 🙂

    • Ieva 4:25 pm on September 20, 2011 Permalink | Reply

      Jei reikia rinktis tarp to, ką sako logika ir to – ką sako intuicija, širdis – ir aš rinkčiausi pastarąjį variantą. 🙂 Logika retai padeda būt laimingesniu… O širdis retai suklysta – dažnai net situacijos, kur atrodo pasirinkai sudėtingą variantą – mistiškai išsisprendžia. To ir linkiu – sėkmingos atomazgos 😉

      • crazyvoveriukas 4:58 pm on September 20, 2011 Permalink | Reply

        Ačiū 🙂 o galiausiai, kartais reikia pakeisti ne situaciją, o požiūrį į ją 🙂 bet kokiu atveju reikės su Akira mums kurnors toli nukeliauti 🙂

c
Compose new post
j
Next post/Next comment
k
Previous post/Previous comment
r
Reply
e
Edit
o
Show/Hide comments
t
Go to top
l
Go to login
h
Show/Hide help
shift + esc
Cancel
%d bloggers like this: