Tagged: mintys Toggle Comment Threads | Keyboard Shortcuts

  • crazyvoveriukas 1:19 pm on January 10, 2011 Permalink | Reply
    Tags: mintys   

    Šiandien dėstytojai po egzamino pasakiau, jog manau, kad toks egzaminas buvo pasityčiojimas. O jis toks ir buvo. Gal ir išsikasiau sau duobę, bet pagaliau išdrįsau pasakyti, ką galvoju, ir informavau apie tai pagrindinį asmenį – ir jaučiuosi puikiai. FTW. Įdomu, ar vasarį su susitiksiu, ar ne?..

    Advertisements
     
    • praeivis 1:39 pm on January 10, 2011 Permalink | Reply

      Jeigu dar išduotum koks egzaminas buvo tai išvis super būtų 🙂

      • crazyvoveriukas 1:45 pm on January 10, 2011 Permalink | Reply

        Klinikinės psichologijos

    • muziqaz 1:56 pm on January 10, 2011 Permalink | Reply

      Kodel pasityciojimas ir kokia reakcija destytojo?

      • crazyvoveriukas 2:20 pm on January 10, 2011 Permalink | Reply

        Vienas dalykas buvo tai, kad buvo vienas klausimas aštuonių balų vertės, du testiniai po vieną balą, bet tas vienas klausimas buvo toks siauras, kad nė kiek neatspindėtų žmogaus turimų žinių. Čia iš techninės pusės. O paskui yra tiesiog jausmas, kad tave konkrečiai padarė, ypač kai ruošiesi egzaminui. Anyway, sunku nupasakoti, nes reikia tiesiog susidurti su pačiu dalyku – iš kurio buvo egzas ir tada kaip tai atrodo. Gal čia subjektyvu, bet jau ketvirtus metus nebegalėjau ištverti ramiai pasilenkusi…
        O dėstytoja tai juk psichologė – santūrus žmogus, pasakė tik “OoooOooo!”
        Va taip va ir gyveni žmogus.
        Šiaip aš visada mąstau, bet šiandien, na, pasielgiau, kaip jaučiausi, žiūrėsim, kokios bus pasekmės.

    • Justas 2:30 pm on January 10, 2011 Permalink | Reply

      Ar tik ne VU studijuoji ? 😀 nes mano drauge psichologijoj VU… tai kai papasakoja, kaip ten is ju tyciojasi su 60psl konspektais ir 100 klausimu pasiruosimui, kuriu kiekvienas apie visiskas smulkmenas ir nieko nera nei tuose konspektuose nei vadoveliuose, o nueje i egza gauna irgi 3 klausimus isvis is dangaus nuleistus ir puse valandos atsakyt 😀 ot cia tai tikru tikriausias moralinis zaginimas 😀

      • crazyvoveriukas 2:34 pm on January 10, 2011 Permalink | Reply

        kažkas panašaus 😀

    • Almantas 10:10 pm on January 11, 2011 Permalink | Reply

      Go go go Simona!

      Itin retas normalių, savo dalykus išmanančių, žmonių skaičius primena man neseniai perskaitytą Džeko Londono “Martiną Ideną”, kur buvo nupieštas itin ryškus išties susigaudančių ir išties išprususių žmonių trūkumo paveikslas. Ir tai, kad tokie žmonės dažniausiai gniuždomi ar skurdo… 🙂
      Nelabai gal maloniai čia nuteikiau toms tavo būsimoms pasėkmėms. ;DDD Manau, kad jei tik parodei savo stipriąją, charizmatiškąją pusę prieš šitą moterį kalbant ta tema, ji tau pritars ir nusileis ;D

    • Andrius 10:12 pm on January 13, 2011 Permalink | Reply

      Aš tai manau, kad nekirs tavęs už nuomonę, kažkaip neatrodo ji iš tų žmonių, kur taip darytų. I mean, manau, kad ji bus objektyvi vertindama darbus, kad ir ką sakei prieš duodant.

    • crazyvoveriukas 7:34 pm on February 7, 2011 Permalink | Reply

      Ai, ir kam įdomu, gavau 8 🙂

  • crazyvoveriukas 3:41 pm on June 24, 2010 Permalink | Reply
    Tags: geresnis pasaulis, mintys, ,   

    Konkurencija ar bendradarbiavimas? 

    Konkurencija ar bendradarbiavimas?

    Štai kur klausimas. Pasamprotausiu truputį apie tai. Per tris psichologijos kursus teko susipažinti su nemaža dalimi literatūros – su daugybe straipsnių, įvairių psichologijos „grandų“ darbais, įvairiomis psichologijos mokyklomis ar judėjimais. Tačiau paraleliai mane itin domina visuomenės procesai – kaip visuomenė formuoja individą ir kaip individas savo ruožtu daro įtaką visuomenei. Ar apskritai vyksta kokie nors kaitos procesai? Jei vyksta, tai kokie? Kokia kryptimi? Literatūros daugiau nei įmanoma aprėpti, ypač kai tenka mokytis ir nėra itin daug laiko privalomai literatūrai, o ką bekalbėti apie papildomą. Šioje „pamąstymų serijoje“ pateiksiu savo nuomonę vienu iš klausimų – konkurencijos ir bendradarbiavimo, individualumo ir bendruomeniškumo. Tai nebus išsami studija, nes tam reikia daug laiko ir kai pradedu ieškoti išnašų, tai suprantu, kad nieko neparašysiu ir nieko neperskaitysiu – nes tai tas patenka į rankas, ten geros idėjos, tai vieną knygą skaitau, tada kitą pamatau ir taip jau nuplaukė ne vienas galimas straipsnelis. Ilgai nevyniojus į vatą – apie viską nuo pradžių.

    Paskutiniu metu dažniausiai tenka išgirsti tokius dalykus – reikia siekti karjeros (lipimas karjeros laiptais a.k.a. lipimas per kitų galvas), valytojos, kasininkės mažoje parduotuvėje ar pardavėjos prie stendo darbui reikalauja aukštesniojo arba aukštojo išsilavinimo (a.k.a. išsipisinėjimas), reikia konkuruoti – jei ne tu paimsi darbą, kažkas kitas jį dirbs. Todėl dailiname savo reziumė iš visų pusių, per darbo interviu lendame į šiknas tik tam, kad „šefo“ draugų draugas gautų tą darbą. Univere kova dėl stipendijos – pas mus nėra didelio bendradarbiavimo, didžioji dalis žmonių kiekvienas už save – kol jo neliečia, tai nepakels šiknos dėl kitų. Dirbi pamaininį darbą ir savo artimą žmogų pamatai tik naktį (kol kas dar nesusidūriau, bet mano aplinkoje ne vienas toks žmogus). Reikia geresnio pažymio, nes stojant į magistrantūrą niekas neatsižvelgs į tavo papildomas žinias, į tavo pasišventimą, o tik į pažymius – vadinasi tavo draugai yra tavo konkurentai, nes gali sutrukdyti tau patekti į nemokamą vietą. Ir tai mane taip pykdo. O dar išgirstu tokių minčių – bet juk žmogus yra konkurencingas iš prigimties, jam reikia kovoti, pasirodyti geresniu už kitus, būti geresniu už kaimyną. Aš turiu kažkokią idėją – ar aš ją atiduosiu už dyką? Tiesiog pasakysiu savo darbe kolegai – nueik pas bosą ir patark tą ir tą padaryti – gal pakilsi karjeros laiptais? No, Sir. Slapta pats nusliūkinsi pas bosą, pasakysi, kad tavo kolega daug ko nepastebi, kad tu turi idėją, kuri pakeistų visą firmos „gyvenimą“ ir atneštų nenusakomai didelį pelną. Tai tik pavyzdžiai, bet esame priversti nuolat suktis šitoje Piniginės sistemos mėsmalėje. O ar pagalvojate, kad jūs gavę darbą galbūt atėmėte jį iš penkių vaikų tėvo ar motinos? Kad lipdami per galvas griaunate kitų žmonių gyvenimus? Heh, pažįstu žmonių, kuriems tai teikia malonumą. Ir ant kiekvieno kampo mums teigia, kad taip yra, tai normali tvarka, išgyvena stipriausieji, a man‘s gotta do what a man‘s gotta do, ar ne? Nes juk ir MAN reikia gyventi. MAN reikia susimokėti už nuomą, už maistą, išlaikyti vaikus, apsirengti ir t.t. Sako, kad žmogui būtina dirbti. Kitaip jis aptings, nieko nebedarys, nebus jokio augimo. Bet žinot ką aš jums pasakysiu? Visa tai yra melas. Bullshit. B-U-L-L-S-H-I-T. Tai nėra žmogaus prigimtis. Apskritai apie žmogaus prigimtį tiek samprotaujama, tarsi jau visi viską žinotų – atskleisiu mažytę paslaptį – apie žmogaus prigimtį iš esmės nieko nėra žinoma, tyrimai atskleidžia tik kruopelytę visko – ir visada patvirtina tyrėjo lūkesčius. Beskaitydama mokslinius straipsnius patebėjau tokią tendenciją, kad visuose straipsniuose iškeltos hipotezės dažniausiai patvirtinamos. Taip gauni kelis straipsnius tiriančius tą patį reiškinį, bet su skirtingomis išvadomis. Vienas straipsnis sako „viskas gerai“, o kitas sako „viskas blogai“. Nepatvirtintų hipotezių tyrimai spausdinami pagrinde tik tada, kai taip įkandama konkurentui – va, matai, kvaila tavo hipotezė. Bet juk rezultatų negavimas irgi yra rezultatas. O net ir per bakalaurinius bais jau negerai, jei nepasitvirtina tyrimo hipotezė. Jau ir metodika tada negera, imtis netinkama, instrumentas blogas. O gal iš tikro tam tikras reiškinys neegzistuoja? O ir šiaip dauguma tyrimų yra koreliaciniai. Tiems, kas nežino – koreliacija nerodo priežastingumo. Tik parodo, kad dalykai susiję. Bet nerodo koks reiškinys sukelia kurį. Yra ryšys. O koks ryšys? Bet dauguma tiki vienais ar kitais dalykais ir priima koreliacijas kaip priežastis. Heh, grįžtant prie temos, pabandysiu paaiškinti, kodėl manau, jos bendradarbiavimas gali išgelbėti pasaulį – ir žmones, ir kodėl dabartinė sistema yra ydinga ir, mano nuomone, kaip tik prieštarauja žmogaus prigimčiai.

    Dažnai girdžiu tokį sakinį – bet juk gamtoje gyvūnai konkuruoja tarpusavyje, tai natūrali gamtos tvarka. Matau keletą problemų šitame teiginyje. Pirma, žmonės yra linkę antropomorfizuoti (lygtais toks tas žodis) gamtą, t.y. gyvūnų santykius ir elgesį analizuoti per žmogiškąją prizmę. Tai neišvengiama – juk žmogus bet kokią info pirma perleidžia per save. Bet manau, kad tai ir yra esminė klaida – jie juk ne žmonės. Todėl negalime sakyti, kad jų elgesys vienoks ar kitoks, nes „konkurencija“ yra tik žmonių sugalvota sąvoka, kuria pavadinama vienokių ar kitokių elgesio apraiškų suma. Mes negalime pasakyti, kodėl gyvūnai elgiasi vienaip ar kitaip, mes nežinome tikrųjų motyvų, mes keliame tik hipotezes. Antra, gamtoje vyrauja harmonija. Kodėl? Todėl kad niekas nenueina veltui. Žolėdžiai valgo žolę, juos suvalgo mėsėdžiai, žolėdžio likučius maitėdos, likusi dalis sudūla ir tuo maitinasi bakterijos ir kiti mikroorganizmai, to dėka dirvožemyje yra mikrooelementų ir žolė gali vėl augti – niekas gamtoje nėra veltui – išmetama ar nepanaudojama. Kitas teiginys – išgyvena tik stipriausieji. Čia manau tiesiog blogai suprasta evoliucijos idėja, nes išgyvena ne stipriausieji, o geriausiai prisitaikę. O taikomasi yra prie aplinkos sąlygų. Padalinkime tos pačios rūšies paukščius į dvi dalis ir apgyvendinkime skirtingose salose – gausime dvi skirtingas paukščių rūšis. Liūtai nepjauna daugiau, nei gali suvalgyti. Antilopės niekada neįveikia visos žolės. Ir taip milijonus metų vykstant aplinkos, klimato pokyčiams vystėsi skirtingos gyvūnų rūšys, galinčios išgyventi esamomis sąlygomis. Ir tai ne konkurencija. Nes kiekvienos gyvos būtybės prigimtyje yra siekis išgyventi. Gyventi. Štai tikroji prigimtis. Ir skirtingi gyvūnai skirtingai prisitaikė, kad galėtų veikti pagal savo prigimtį – gyventi. Taigi kyla natūralus klausimas, kaip išgyveno žmonės kaip rūšis? Akivaizdžiai mes neturime nei didelių dantų, nei ilgų nagų, negalime labai greitai bėgioti, aukštai šokinėti ar skraidyti, neskleidžiame nuodų ir neturime tankaus kailio. Lengvas grobis priešams. Atsakymas vienas – išgyvenome tik todėl, kad tūkstančius metų mūsų protėviai būrėsi į grupes ir bendradarbiavo.

    Visas žmogaus vystymasis vyko bendruomenėje. Vienas homo individas niekaip nebūtų išgyvenęs. Ir tik menką laiko tarpą evoliucijos požiūriu gyvename „konkurencingoje“ visuomenėje. Čia Hobsas pasakė „homo homini lupus est“ (nežinantiems – „žmogus žmogui vilkas“, bet manau, kad čia nuvertinami vilkai, nes jų bendruomenės yra itin stripriai organizuotos ir vilkai gina savo gaujos narius). Adleris teigia, kad visas žmogaus psichikos aparatas formavosi bendruomenėje (pvz., kalba nebūtų buvusi reikalinga, jei žmogus būtų pavienis gyvūnas). Iš esmės, galiu pasakyti, kad ir dabar „konkurencija“ yra tiktai mitas, kurį daugelis priėmė kaip neginčytiną tiesą. Kodėl? Pamėginsiu paaiškinti, kaip aš tai suprantu. Paimkime prekybos sritį. Gamintojams yra reikalingi pirkėjai. Pirkėjams yra reikalingi kažkas, kas pasiūlytų prekę. Mūsų piniginėje visuomenėje vieni be kitų neišgyventų nei vieni. Ir valdovams reikalingi darbuotojai, kurie neštų pinigus. Darbuotojams reikalingi pinigai. Ir t.t. Labai išsamiai nenagrinėsiu šio pavyzdžio,nes manau, kad viskas ir taip aišku. Pagrindinis dalykas, kurį reikia suprasti – savo neatsiejamumą nuo gamtos ir neatsiejamumą vienas nuo kito. Kaip mes darome įtaką gamtai, taip be jos mes negalėtume išgyventi. Taip pat mes darome įtaką vienas kitam ir vienas be kito negalėtume egzistuoti. Kaip pasakytų Adleris, nė vienas mūsų atradimas neturi reikšmės, jei to neįvertina ir tai nėra reikalinga kitiems. Bendrystės jausmas yra varomoji jėga (bendrystės jausmas – rūpinimasis kitais ir domėjimasis kitų gerove). Toks dalykas, kaip individualumas atsirado labai neseniai. Domintis PR istorija (šiuo klausimu siūlau pažiūrėti dokumentiką „The Century of the Self“) tampa aišku, kad individualumas buvo paverstas mada. Atsiradus masinei gamybai, visi turėjo panašius drabužius, automobilius, namai atrodė taip pat. Tada buvo imta priešintis masinei gamybai, pirkimo karštinei, vartotojiškumui – žmonės ėmė nebeprikti to, kas pagaminama, jie norėjo kažko kito. Kilo panika – ką daryti? Kaip elgtis su šiais naujais individais? Ir tada buvo sukurta tai, ko negalėjo nepirkti naujosios asmenybės, naujieji „individai“ (o iš esmės individas tereiškia grupės narį). Tai tapo mada – pirk šitą ir tai padės tau išreikšti savo nepakartojamą individualumą ir unikalumą. Piniginė sistema laimi vėl. Iš kitos pusės su visa individualumo raidos istorija mus supažindino prof.V.Radžvilas (esu jam labai dėkinga, nes jis padėjo pradėti sukti tinkama linkme). Ką tikrai supratau – tai nėra kažkas siektino. Siūlau pasidomėti.

    Mūsų visuomenėje vertinamos tokios savybės kaip ambicingumas, tikslo siekimas, ryžtingumas ir bla bla. Ambicingumas nėra gera savybė – ji prieštarauja bendrystės jausmui. Ambicingas žmogus yra niekas be kitų žmonių, nes ambicingo žmogaus laimėjimai turi prasmę tik tarp žmonių. Heh, kažkuriuo metu man nerūpėjo, kas nutinka žmonėms kitame pasaulio gale – cunamis, potvynis – tik mažiau žmonių bus. Bet dabar aš galvoju visai kitaip. Jaučiuosi artima kiekvienam žmogui, gyvūnams, nes VISI mes esame susieti, visi mes esame gamtos dalis. Vienu metu tikėjau „demografiniu sprogimu“, tuo, kad žmonių skaičius augs, nebeliks maisto ir panašiai. Bet žinote ką – tai irgi mitas. Visada ir visais laikais po staigaus kilimo yra nuosmukis. Taškas. Europa senėja, Amerika senėja, Japonija senėja, Kinijoje ir Indijoje trūksta vyrų – ir tikrai nuoširdžiai tikite, kad žmonės ir toliau nenumaldomai dauginsis? Heh. Kad jau nukrypau truputį, man patinka kai kurių žmonių argumentas, kodėl jie neturės vaikų – <jau ir taip per daug žmonių, žemė nepakels>. Well, paskaičiuokime: beveik visose išsivysčiusiose šalyse gimstančių vaikų vidurkis nesiekia dviejų. Mažiau nei du vaikai reiškia populiacijos mažėjimą. Du vaikai atlieka tik atstatymo funkciją. Augimas yra daugiau nei du vaikai. What else do you need to understand. Vienu metu galvojau – fuck, ir į tokį šūdiną pasaulį atvesiu savo vaikus? Neeee… Bet tada kilo kita mintis – ar galima ką nors pakeisti? Ar gali būti geriau? Ar yra kokia nors išeitis? Jeigu gali būti geriau, gal kaip tik mano vaikai sulauks to laiko, kai viskas pasitaisys? Gal jie pagaliau bus laiminga karta? Jau negalvoju apie šūdiną pasaulį, o galvoju apie pasaulį, kuriame būtini pokyčiai. Žmonėms reikia bendradarbiauti.

    Pažiūrėjau tokį nieko filmą „Collapse“. Noriu pasidalinti pora minčių iš to filmo. Įsivaizduokite, kad esate Titaniko keleivis ir žinote, kad jis nuskęs. Ir žinote, kad gelbėjimosi valčių visiems neužteks. Tačiau kaip tik žinote, kaip konstruoti gelbėjimosi valtis. Tada kalbate su žmonėmis. Sutiksite trijų tipų žmones – vieni dvejos, lūkuriuos, nepasitikės ir tiesiog stebės. Kiti sakys, kad esi durnas, kad Titanikas nesunaikinamas ir eis gerti toliau į barą. Ir bus trečia grupė žmonių, kurie sakys – gerai, parodyk, ką mums reikia daryti. Vienu metu galvojau, kad reikia pamėginti visus žmones įtikinti, kad būtini pokyčiai. Bet tada filme uždavė klausimą – su kuriais žmonėmis skirsi laiką dirbti? Manau atsakymas aiškus. Su kai kuriais žmonėmis tiesiog neverta gaišti laiko. Dar buvo papasakotas mitas apie „šimtąją beždžionę“. Esmė tokia, kad kaip žinia, atominės bombos profilaktiškai buvo išbandomos atoluose. Na ir viename iš atolų buvo nuspręsta apgyvendinti beždžiones. Ten kaip ir viskas buvo tvarkoje, tik kokosų žievės buvo šiek tiek radioaktyvios. Taigi mokslininkai apmokė dešimt beždžionių nusiplauti kokosus ir paleido juos į salą. Taip po truputį jau dvylika plovėsi, dvidešimt (bedžionių apie tūkstantį), trisdešimt ir tada, kai šimtoji beždžionė išmoko ir ėmė plautis kokosus po vandeniu – visos likusios beždžionės tai pradėjo daryti. Aš noriu būti ta šimtoji beždžionė. Greičiau aš noriu surasti tą šimtąją beždžionę. Ir vėl ne – mums reikia pasiekti tą šimtąją beždžionę.

    Dabartinė piniginė sistema, kurioje gyvename, tikrai neskatina augimo ir vystymosi. Paimkime mokslininkus – jie kiekvienas sėdi, kažką konstruoja, sugalvoja nerealių dalykų, tada užpatentuoja, kad niekas nepavogtų, nes jiems reikia gyventi. Finansuoja dažniausiai įvairios kompanijos. O dabar įsivaizduokite, jei geriausi pasaulio technikai, inžinieriai, molekuliniai biologai, chemikai dirbtų kartu? Kokių rezultatų jie galėtų pasiekti? Tarkim, dvi kompanijos ieško vaistų nuo ŽIV viruso. Jos nebendradarbiauja, nes yra konkurentės, žiūri į potencialią rinką. O jei ieškodami to pačio dalyko, abiejų kompanijų mokslininkai susėstų kartu? Brainstormas, intensyvus darbas – eureka! Ir tai tik viena mažytė dalis to, ką galima būtų pasiekti bendradarbiaujant, o ne galvojant, kaip čia man būti pirmam, kad galėčiau užsidirbti. Paklausite, ar yra alternatyva? Taip. Resursais pagrįsta ekonomika (dabar kaip tik verčiame vieną darbą, kuriame viskas aprašyta, kaip resursų ekonomika gali veikti, kas yra technologinis nedarbas ir panašios temos. Anglišką variantą ir porą skyrių lietuviškai galite rasti http://www.zeitgeist.lt . Ir šiaip ten galima rasti linkų į filmus, kuriuos verta pažiūrėti, o pagrindiniame Zeitgeist tinklapyje siūlau paskaityti Jaque Fresco darbus). O kalbant paprastai – open source projektai yra puikus resursų ekonomikos pavyzdys. Piratavimas – taip pat. Tau reikia – tu pasiimi. Dar nesu iki galo išstudijavus, tai labai nesiplėsiu resursų ekonomikos veikimo tema. Esmė – tik minimaliai žmonių reikėtų dirbti, o dirbantieji tai darytų kitų labui, nes visi resursai būtų pasiekiami. Žmonėm nereikėtų sukti galvos dėl darbo ir pinigų, ir išgyvenimo. Kiek žmonių dirba darbą, kurį iš tikrųjų norėtų? Galima būtų atsiduoti daryti tai, ką norisi. Jau dabar būtų įmanoma pastatyti ligonines ir mokyklas visuose skurdžiausiuose pasaulio rajonuose, maisto yra daugiau nei pakankamai, kad užtektų visiems žmonėms. Bet… nėra tiek pinigų pasaulyje, kad visa tai galima būtų nupirkti (p.s. aš nekalbu apie kapitalizmą, socializmą ar kitus izmus, kurie apskritai neturi prasmės). Sakote, tai ką siūlau, yra utopija? Nėra tokio dalyko kaip utopija. Nėra.

    Susiduriu ir su kita nuomone – tai ką aš čia pakeisiu, man dabar gyventi reikia (…o po manęs nors ir tvanas). Well, todėl taip sunku pasiekti pokyčių, nes individualumas tapo gyvenimu dėl savęs, čia ir dabar. Štai ką aš į tai pasakysiu – dabartinė padėtis yra tokia sušikta, kad mums jau vargu ar bebus gerai, bet savo vaikams galime sukurti geresnį pasaulį. Žmogus yra tuo unikali būtybė, kad žino, jog jo gyvenimas ne begalinis. Jis jaučia laiko tėkmę. Numato į ateitį. Taip, reikia dirbti čia ir dabar. Bet mes turime dirbti dėl ateities. Kad šitai suvokti, reikia praskleisti konkurencijos ir piniginės sitemos šydą ir bendradarbiauti. Aš galėčiau tiek reference sudėti į įvairius autorius, dokumentikas, bet kaip minėjau, taip ir neparašyčiau nieko. Nes nesu pranašas, sakantis kažką naujo – daug žmonių jau apie tai šnekėjo, apie tai galvojo ir apie tai parašė knygas ir kūrė filmus. Dabar yra metas ne teorijas kurti, o veikti. Kiekvienas esame galingas, nes savo pasirinkimais diktuojame sąlygas.

    Nafta pasibaigs – ir tai ne mitas (siūlau pasidomėti, kas yra Peak Oil ). O nafta reikalinga viskam nuo dantų šepetuko iki automobilių vaistų ir t.t. Kas tada? Ką tada darys mūsų visuomenės konkurencingas individas? Dvejos, eis išgerti, ar paklaus – ką aš galiu padaryti? Nors tas klausimas jau turėtų būti keliamas dabar. Galiu šia tema šnekėti ir šnekėti. Sakau šnekėti, nes nesu rašytoja ir ne visada gaunasi nuosekliai mintis išdėlioti (nors pastebėjau, kad šnekant vienu metu galiu tiek daug info pateikti, kad žmogui gaunasi brain overload ir shutdown ). Niekada nekilo klausimas, kodėl perkame agurkus iš Ispanijos, jei galėtume juos užsiauginti vietiškai? Duosiu patarimą (jei pažiūrėsite filmą „Collapse“ tai jums duos tą patį patarimą) – nusipirkite sėklų. Gerų sėklų, ne modifikuotų. Jei turite lopinėlį žemės – pradėkite auginti. Auginkite ir namie ant palangės. Susiburkite draugų ratą, su kuriais kartu galėsite kažką daryti ir bendradarbiauti kilus reikalui (manau, kad nenukrypau nuo pagrindinės temos, nes viskas labai tarpusavyje susiję ir bet kokie pokyčiai galimi tik bendradarbiaujant). Piniginė sistema pasmerkta žlugti, o kas bus toliau priklauso nuo manęs, tavęs – nuo mūsų visų.

    Gįžtant prie visuomenės ir konkurencijos pažvelgiau į tai iš psichologinės pusės. Supratau, kad savižudybės, psichinės ligos, anoreksijos, bulimijos, alkoholizmas ir narkotikų vartojimas yra tiesioginė dabartinės visuomenės santvarkos ir piniginės sistemos išdava. Paskutinius keliasdešimt metų, kas trečias žmogus Amerikoje kenčia nuo depresijos ir ar kokio kito psichinio sutrikimo. Anksčiau buvo vos vienas kitas. Kas tai? Have people gone mad? Ir taip, ir ne. Negalime atmesti pelno, kurį susikrauna psichiatrai ir psichofarmakologai, bet esmė tame, kad tikrai padaugėjo psichosomatinių ligų. Kam nebūna silpna? Kam neskauda galvos? Kas neturi problemų su skrandžiu ar žarnynu? Žmogaus organizmas visokiomis ligomis reaguoja tada, kai tenka elgtis priešingai, nei nori, kai elgesys prieštarauja vidinėms galimybėms, norams, įsitikinimams, galų gale prigimčiai. Mažas vaikas patenka į nesveiką visuomenę. Pagal gamtos dėsnius, jis turi joje prisitaikyti. Bet jei augdamas individas nenori būti konformistas, jis jaučia, kad kažkas yra negerai, kad tai, ką tenka daryti, yra nenatūralu? Jo organizmas ima priešintis. Paaugliai kartais ieško grupių, o kartais žudosi. Kokia pagrindinė savižudybių priežastis? Well, ekonominė padėtis. Dažnai dėl tyčiojimosi, dėl to, kad žmogus jaučia, kad nepritampa, jam trūksta paramos. Žmona sako – tu, asile, net darbo susirasti negali, koks tu vyras?! Alkoholis, kilpa ant kaklo… Gal ir jūs tokios nuomonės, kad tai yra tinginiai, arba bailiai kurie pasirenka tokias išeitis. Mmm, ne. Sakote, eitų dirbti bet kokį darbą. O jei nenori? Pats kaltas? Mmm, ne. Atskleisiu paslaptį, o gal užduosiu tokį klausimą (ačiū Antonui už tobulą mintį) – jeigu jums nereikia dirbti, nieko išlaikyti, viskas pasiekiama, galite daryti ką norite – ar jums trukdytų keli milijardai tinginių? Ar gyvenate kaip dabar, ariate, neturite laiko sau, pamirštate visus malonumus ir save alkoholyje savaitgaliais ir burnojate ant valdžios ir tinginių valdžios išlaikytinių, alkoholikų ir pan? Ar tikrai žmogui reikia dirbti? Galbūt, jei jis nori. Manau, kad žmogus yra tokia būtybė, kuri turi vidinius resursus, įgimtą smalsumą ir norą išbadyti įvarius dalykus. Ir jei žmogaus išgyvenimui nebūtų reikalingas darbas, tikrai visuomenė nedegraduotų. Aš dabar kaip tik ir mėginu parodyti, kad dabartinė visuomenė, su savo konkurencija, besaikiu energijos suvartojimu ir kt yra žalinga žmogui, taip pat žalinga ir gamtai. Kaip jau minėjau, savižudybės, depresija, bulimija, anoreksija, dauguma psichinių sutrikimų yra visuomenės santvarkos šalutinis produktas, kaip tarkim radioaktyvios medžiagos atominėje elektrinėje. Nors ne, ne šalutinis produktas, o tiesioginė visuomenės išdava. Tai yra visuomenės karpa, kaina, kuri mokama už tokią santvarką. Visi psichosomatiniai sutrikimai kyla, kai žmogus galiausiai nebesusidoroja su kasdieniniais uždaviniais, kai jam kažkokia padėtis nėra natūrali – stresas, nuovargis, stirprios emocijos ir pan. Kaip sako Adleris „Pagalbos nuotaika natūraliai teikia pusiausvyrą ir harmoniją. Todėl tas, kuris labiau nusiteikęs imti, o ne duoti, dažniausiai yra nepatenkintas, suglumęs, nuolat kamuojamas minties, ką čia dar galima pasisavinti, kad būtų visiškai laimingas. Vienas mūsų civilizacijos elementas išties atrodo turįs stebuklingų galių – pinigai. Daugelis žmonių mano, kad turint pinigų galima įgyvendinti bet kokius savo norus, todėl ne nuostabu, kad pinigai bei nuosavybė tampa garbėtroškos ir tuščiagarbystės objektu. Dabar tai atrodo taip natūralu, kad pamirštame ir nepastebime, kas slepiasi po turto troškimu. <…> Daugybė žmonių degraduoja, ir juos tiesiog persekioja nelaimės. Tai žmonės, kurie nesutaria su kitais, negali prisitaikyti gyvenime, nes siekia tik vienintelio tikslo – atrodyti didesni, nei iš tiesų yra.“ Pagal Eriksoną šabloniška šypsena ir psichosomatinės ligos yra vienas iš pasitraukimo iš aplinkos būdų. Kiekviena nauja karta turi įnešti į visuomenę kažką naujo, nes kiekvienas laikotarpis reikalauja savitų sprendimų. Man asmeniškai konkurencija yra ne natūrali. Negaliu pakęsti konkurencijos. Kiekvieną kartą pakliuvusi į tokią padėtį, kai tenka pamiršti apie kitus ir galvoti, kaip čia padaryti kad man būtų geriau jaučiuosi šlykščiai. Tikrai nuoširdžiai šlykščiai. Bet aš suprantu, kame kampas ir galiu tai keisti ir su tuo pamėginti susidoroti. O jei žmogus nesupranta, kodėl jis jaučiasi negerai? Aplinka formuoja mus, bet ir mes formuojame aplinką. Anksčiau darbas buvo būdas pasigerinti gyvenimą. Bet dabar jau tai atgyveno – darbas yra tarsi katorga, konkurencija ir nuolatinis stresas dėl greito tempo tik ėda organizmą (vėžys, infarktai…). Dažnai iš žmogaus atimamas visas orumas – 50 metų moteriai su stuburo išvarža parduotuvėje tenka kilnoti bulvių maišus, nes nėra krovėjų, o darbo biržoje jai pasiūlo eiti plauti mašinas, kad nereikėtų mokėti bedarbio išmokos. Ir tai yra žmogaus prigimtis? Netikiu. Ir raginu jus surprasti, kad tik kartu galime pakeisti pasaulį, gyventi geriau, bendradarbiaukime… Dėl mūsų vaikų.

    Aišku, ne viskas taip paprasta, reikia įdėti daug pastangų, kad kažkas imtų keistis, bet vienas dalykas yra tas, kad reikia pajudinti savo užpakalius nuo sofutės. Mums visiems. Aš negaliu tylėti, jei matau, kad visas pasaulis grimzta į dugną. Jei turiu informacijos, kuria galiu pasidalinti. Negaliu likti nuošalyje ir ignoruoti tai, kas vyksta (reikia atskiro rašinio dabar vykstantiems procesams aprašyti, bet tam yra gerų filmų, kurie nėra konspiracijos). Nesu konspiracijos teorijų šalininkė, taip pat nesu doomsday pranašė, bet tam tikri dalykai yra tiesiog akivaizdūs. Žiūrint į istoriją, į skaičius – viskas kaip ant lėkštutės.

    Pateiksiu asmeninį pavyzdį. Vienos diskusijos metu man pasakė, kad galima nejausti diskomforto gyvenant visiškai pagal save. O kas yra gyvenimas pagal save? Tarkime, aš noriu nemokamai konsultuoti žmones. Aš manau, kad terapinis darbas negali būti atlyginamas, juolab, kad yra daug žmonių, kurie neišgalėtų ir minimumo sumokėti terapeutui. Bet gyvenu pinigais paremtoje visuomenėje. Nuomoju butą, tad reikia ne tik mokesčius susimokėti, bet ir už nuomą. Planuojant turėti vaikų, reikia nepamiršti tada atsirandančių išlaidų. Dar neprošal būtų kartais pavalgyti. Vadinasi, reikia iš kažkur prasimanyti pinigų. Kokia išeitis? Ieškoti papildomų uždarbio šaltinių (taip galiausiai nerandant laiko nei sau, nei šeimai) arba imti pinigus už konsultacijas. Tad kaip aš galiu jaustis patogiai, jei žinau, kad viskas galėtų būti kitaip, bet turiu atidėti savo norus, kad išgyvenčiau mūsų pinigais paremtoje visuomenėje? Aišku, gali ir save mylėti, ir prisitaikyti prie sistemos – bet jei neišeina ir nesinori taikytis prie sistemos?

    Status quo išlaikymas visada yra lengviausias pasirinkimo variantas, bet ar geriausias? Tikiuosi, kad man pavyko išsklaidyti mitą, jog žmogus iš prigimties konkurencingas, ir kad negali būti kitokios padėties, nei yra dabar. Išsakiau tik mažą dalį tų minčių, kurios kunkuliuoja mano galvoje. Nesakau, priimti viską už gryną pinigą – reikalingas kritinis mąstymas, jūsų pačių pastangos atrasti tiesą. Žmogus prie žmogaus ir gal pagaliau pasieksime tą „šimtąją beždžionę“? I refuse to comform, to lose my ideals, I refuse to adapt to this society. I am glad, I am not able to adapt to this society. I want to live, not merely to exist. Bendradarbiaukime?

     
    • Oni 8:53 pm on June 24, 2010 Permalink | Reply

      Bendradarbiaukime.

      • crazyvoveriukas 8:23 am on June 26, 2010 Permalink | Reply

        Smagu 🙂

    • Bro 8:09 am on June 28, 2010 Permalink | Reply

      Kaip durklu tiesiai per visą kūną persmelkė, tos pačios mintys sukasi galvoje kelinti metai, tik deja, kompetencijos joms išreikšti nebuvo pakankamai 😀 (happy) Ačiū.

      • crazyvoveriukas 8:48 am on June 28, 2010 Permalink | Reply

        Malonu 🙂 nes ir pačiai jau ilgai sukosi, tai buvo tarsi inkubacinis laikotarpis, bet pagaliau pavyko išsireikšti 🙂 nors tuo pamąstymai ir neužsibaigia – nes vis sukasi ir sukasi mintys apie įvairiausius dalykus – laukiu kito įkvėpimo 😀

    • Oni 8:50 am on June 28, 2010 Permalink | Reply

      Aš irgi laukiu kito Tavo įkvėpimo. ( :

    • Bro 8:15 pm on June 28, 2010 Permalink | Reply

      Ah, dar klausimėlis, kol galiu tai pasinaudosiu galimybe, kadangi matau psichologiją studijavusi tai gal žinosi ką 😀 ir labai neišsiplečiant, tai jau apie gerus metus mane kankina dežavu jausmas, jis aišku nėra ištisas visą laiką, bet kartojasi gana dažnai… kartais būna per dieną keletą kartų, būna ir dienų be tokių nuotykių, o būna situacijų kur tiesiog surakina visą ir keletą akimirkų nebūnu kaip čia pasakius “žemėje”, kiek domėjausi internete toks dažnis kuris pas mane yra nėra labai dažnas reiškinys, taip pat bandžiau ieškoti literatūros ta tema, bet nesėkmingai. gal tu galėtum kuo padėti, patarti ar tiesiog nukreipti?

      • crazyvoveriukas 8:34 pm on June 28, 2010 Permalink | Reply

        na, kalbant apie dejavu, nėra tekę susidurt su daug literatūros ir ne ką galiu patarti, bet ką teko skaityti, tai iš tikro tas jausmas susijęs su tuo, kad dažnai nesąmoningai mūsų smegenys apdoroja aplinkos informaciją, t.y. mes kažką veikiame ir į daug ką neatkreipiame sąmoningo dėmesio, bet pasąmonė vis tiek dirba savo darbą, analizuoja aplinką. Sapnų metu (na ir ne tik) ta informacija gauta dienos eigoje yra apdorojama – surandami priežastiniai ryšiai tarp įvairių dalykų, informacija jungiama ir grupuojama. Kadangi mes neįsisąmoninome tam tikrų dalykų, bet mūsų pasąmonė jau atliko visą darbą, staiga pamačius ar išgirdus kažką (nors ir nesame buvę tam tikroje vietoje ar kažko girdėję) tiesiog tie sukurti priežastiniai ryšiai aktyvuojasi ir susidaro “dejavu” įspūdis. Na kažkas tokio, bet tikrai tikrai negaliu nieko daugiau pasakyti ar nukreipti :> nes info yra tokia gausa, kad net neįmanoma aprėpti 😀

    • Bro 8:36 am on June 29, 2010 Permalink | Reply

      na aišku, ačiū už vargą, tik va galėtų tiek dažnai nebūti man to dežavu, nes daug energijos atima. Nors gal ir gerai 😀 daugiau informacijos įsisąmoninu 😀 tik kad tą informaciją galėčiau paskiau sąmoningai prišaukti reikalui esant 😀 tai tiek, tam kartui ;] lauksime daugiau panašaus pobūdžio straipsnių kaip konkurencija 😛 galiu kyštelti savo dabartinę užduotį padiskutuoti kodėl žmogai vis dėlto pasilieka prie senų pažiūrų nors jie patys pripažįsta kad jie mąsto klaidingai, taip pat kaip būtų galima tokiam žmogui atverti akis 😀 Sėkmės!!!

    • Ragabash 10:35 pm on July 6, 2010 Permalink | Reply

      Aš iš širdies sakau, radikalumas žmogaus priešas ir draugas – radikalumas atnešė didžiausius atradimus žmogui (Pavyzdžiui Galilėjas), bet kartu ir nuosmukius (pavyzdžiui nacių holokaustas).

      Imtis radikalumo – rizikuoti: gali būti šimtąja beždžionė arba antruoju fiureriu. Tai yra rizika ir manau, kad savo minties priskyrimas šiam radikalumui yra iš esmės fail’as.

      Dabar kodėl:

      Tu remiesi dvejomis prielaidomis.

      1. Žmogus, kaip ir bet koks specifinis gyvūnas gamtoje, yra vienodas, t.y. individualumas tėra konstruktas, tačiau pamatiniai dalykai žmoguje vienodi.
      2. Šiuo metu viskas eina naxui ir pasauly žmonės nebendradarbiauja, nes viską valdo pinigai.

      Aš manau, kad šios prielaidos yra klaidingos. Pati pirmoji (paradoksaliai) yra paneigiama tavo pačios tekstu apie tą filmą ir titaniką, kuris iš esmės parodo, jog yra įvairių žmonių, įvairiai suprantančių situaciją ir įvairiai viską suvokiančių. Čia tas esminis nurture-nature debatas, kur neaišku ar mes visi gimę vienodais tikslais, ta pačia prigimtimi, ar esame skirtingi. Ir išties tu nežinai, kiek individualumas yra svetimas žmogiškajai prigimčiai, for all I know, individualumas yra žmogaus svarbi dalis. Įdomus antromorfizmo kaltinimo argumentas, bet iš esmės, sakyti, jog gamta yra harmonijoje – kažkuria prasme jos antromorfizavimas. Gamta nėra harmonijoje, prisitaikymo žaidimas pastoviai vyksta ir tam tikros rūšys nyksta, tam tikros prisitaiko, žmogaus akyse miškai lieka miškais, tačiau urvniai virsta miestiečiais. Vyksta džiaugsmai ir bėdos, keičiaisi gyvenimas, o gamta lieka gamta, todėl ji gali atrodyti harmonijoje, tačiau iš jos perspektyvos, gal ta harmonija ne tokia ir harmoninga? Iš čia keliu kitą klausimą – gal žmogaus individualumas tėra trait’as suteiktas gamtos, kuris būdingas kiekvienam ir tai tėra reikalas būdingas žmogaus rūšiai? Aš manau, jog pasakymas, kad individualumas tėra ateities trendas, nenuneigia to fakto, kad tai yra žmogaus dalis. Aš galiu tęsti tavo teiginį, formuodamas mintį, jog individualumas visada buvo svarbus žmogui (antika), tačiau įsivyravus keistoms jėgoms (krikščionybei) truputį priblėso, tačiau grįžus kitokioms keistoms jėgoms (demokratijai), individualumas vėl tapo svarbus.

      Antra prielaida, jog žmonės dabar nebendradarbiauja, man atrodo taip pat absurdiška. Neva atėjo pinigai ir viską sugadino. Iš ties neaišku ar žmonių prastas gyvenimas tai prastas visuomenės funkcionavimas ar prastas paties žmogaus funkcionavimas. Sakai, “gal aš atėmiau kažkieno darbą”, na, matyt tu buvai geresnė, tu buvai verta to darbo, o tas skurdus penkių vaikų tėvas išties nė per pus neprilygo tam. Ir tokioje hipotetinėje situacijoje išties neaišku, kodėl tu galėjai būti vertesnė to darbo. Dėl pažįstamų? Sakau, tai irgi tam tikra bendradarbiavimo forma. Dėl įgūdžių ir gebėjimų? Tada kyla klausimas, kiek tu juos įgavai pati ir kiek turėjo įtakos kiti žmonės tavo gebėjimų formavimuisi.

      Esmė, kad, manau, žmonės bendradarbiauja pakankamai ir labai daug, tiesiog jie neplečia savęs visam pasauliui, jiems svarbūs žmonės šalia ir įvairiu mąstu. Tai gali būti mylimas žmogus, šeima, giminė, šalis, tauta. Įvairūs žmonės turi įvairius socialinius ratus. Čia sutinku su tuo, kad žmogui reikia bendruomenės, nes jis bendruomeninis padaras, tačiau manau, jog tai neturi būti globaliu lygiu, kiekvienam savo, čia kicks in individualumas – tau rūpi pasaulis, man mano mylimieji. Tu tokia, aš toks ir tu dėl to negali nieko padaryti….

      • crazyvoveriukas 8:35 am on July 7, 2010 Permalink | Reply

        Nesu radikali, manau. Jei būčiau radikali, tai sakyčiau – tokia yra tiesa ir tik tokia, bet kiekvienam savas ieškojimo kelias. Aišku, yra individualumas per se, bet yra ir individualumas mada. Aš labiau šneku apie individualumą kaip madą, pamirštant visumą. Ir aš nesakiau, kad visi gyvūnai gamtoje yra vienodi… Čia matyt teksto suvokimo skirtumas – ką aš norėjau pasakyti, ir ką tu supratai 🙂 Ir apmąsčiau jau seniai viską ir iš tavo pozicijos. Dėl gamtos harmonijos – vėlgi rašydama mąsčiau, kad ir aš vertinu iš žmogiškosios pusės, bet iš esmės tai neišvengiama. Ar aš sakau, kad yra harmonija, ar tu sakai, kad gal nėra harmonijos. Ir neiškeliu nei nature, nei nurture aukščiau kitos, nes įtakos turi tiek tai, tiek tai, bet kokiu atveju, juk žmogus ateina į specifinę aplinką ir joje reikia prisitaikyti, ar ne?
        O kiek manai demokratija veikia? Pastebėjau, kad žmonės labai daug reikalauja iš savo vadovų, bet demokratija juk tautos valdžia – norint, kad vadovas turėtų galios ir galėtų daugiau ką nuspręsti reikia judėti link autoritarizmo… 🙂 bet negvildensiu šįkart šios temos 🙂
        Mano gyvenimo filosofija yra labiau tokia, kaip išsakiau – kažkam tai priimtina, kažkam ne. Į rūpinimasi pasauliu man įeina ir mano mylimieji (pirmoje vietoje), nes juk jie yra artimiausioji bendruomenė 🙂 Pasilieku prie savo nuomonės ir manau, kad bendradarbiavimo trūksta.
        Heh, manau, kad aš galiu kažką padaryti ir kažką pakeisti ir nežadu nuleisti rankų 🙂

      • poctipikasso 9:14 am on July 7, 2010 Permalink | Reply

        “gali būti šimtąja beždžionė arba antruoju fiureriu”, – žinok, “radikalizmo” iliustravimas fašizmu yra labai jau nuvalkiotas ir nemanau, kad teisingas. Kažkaip dažnai kai kurie autoriai mėgsta kažką tai, kaip pavyzdį, lyginti su fašizmu ir tokiu būdu iškart lyg ir pabaigia savo kritiką – mat to užtenka, “tai – radikalu, o prisiminkit prie ko tai anksčiau privedė – prie fašizmo arba dar kaž ko, tad šio daikto ir svarstyt neverta”. Bet čia labiau off-topic.
        Antras dalykas – individualizmas, kaip mes jį suvokiame šiandien, arba kažkas panašaus į jį, “atsirado” XII amžiuje, kai žmogus nustojo save priskirti tam tikrai bendrai kategorijai, kaip, pvz., “valstietis”, “riteris” ir pan. Gi tikriausiai skaitei Fromm’o “Pabėgimą iš laisvės” – ten apie tai užsiminta.
        Trečia – dėl to “nature or nurture”. Galbūt šio klausimo išspręsti neįmanoma. Tačiau neturint atsakymo, manau čia yra PASIRINKIMO klausimas. Ką aš pasirenku? Kad žmogus yra atskiras, izoliuotas, savanaudis, asmeninės arba ribotos grupės naudos siekiantis padaras, arba išsaugantis savo individualumą, bet tuo pačiu ir priklausantis žmonijai, siekiantis bendros gerovės?
        Ir kaip tu gali teigti kad žmogus bendradarbiauja pakankamai daug? Visas pasaulio ‘kapitalas’ sutelktas 15 proc.žmonijos rankose. VIenas MILIJARDAS (http://www.worldhunger.org/articles/Learn/world%20hunger%20facts%202002.htm) žmonių dabar badauja. Dude, 1 000 000 000 žmonių – aš negaliu net sąmoningai aprėpti šio skaičiaus – it’s beyond my comprehension. Ar nori pasakyti, kad tiesiog kiti 6 milijardai “matyt buvo geresni”, o tas milijardas alkanų “išties ne per pus neprilygsta” likusiam pasaliui ir viskas čia yra sąžininga ir teisinga?

        Kaip jau minėjau – tai pasirinkimo klausimas – aš nenoriu apsiriboti vien tik artimais, aš noriu bendradarbiavimo, abipusio palaikymo ir pagarbos iš kiek įmanoma daugiau žmonių. Tu irgi jau lyg ir turi savo poziciją “Tu tokia, aš toks ir tu dėl to negali nieko padaryti….” ir tai žinoma yra super. Niekas nieko dėl to padaryti ir nenori. Daug naudingiau ieškoti bendraminčių, nei kiekvienam aiškinti savo požiūrį:)

        • poctipikasso 9:15 am on July 7, 2010 Permalink

          p.s.tikiuos neskambėjau agresyviai:)

        • crazyvoveriukas 9:30 am on July 7, 2010 Permalink

          Tikrai – pasirinkimo klausimas 🙂

        • Ragabash 8:23 pm on July 7, 2010 Permalink

          1. Fašizmas buvo pasinaudotas iliustruoti radikalumo rizikai, aš nekritikuoju radikalumo, tiesiog, sakau, kad tai yra pavojinga, kas manau yra taip pat nuvalkiota, but still, kai mintys radikalios, kartais tenka paminėti kas vis dėlto yra tas radikalumas.
          2. Aš nesiginčysiu su pokyčiais ir kad tokie yra, tačiau iš esmės, logiškai mąstant kažkokio dalyko nebedarymas nėra kažko naujo kūrimas. Tai nepaneigia tos minties, kad individualizmas yra, turbūt iki XII amžiaus jis slėpėsi po “riteriais”, “valstiečiais” ir panašiais dalykais.
          3. Čia apjungsiu viską. Žmogau, būtent, kad viskas yra pasirinkimo klausimas. Pasaulis yra toks, koks yra, dėl to, kad žmonės pasirinko taip gyventi, buvo atlikta daug pasirinkimų, kad privedė prie to. Pinigai, nuosavybė ir apskritai kapitalizmas – dalykai, kuriuos jūsų mylimas judėjimas niekina nėra kažkokie ateiviai, kurie atvyko iš tolimos galaktikos, jie yra žmonių sukurtas reikalas, jų pasirinkimas. 15 proc. žmonių turi didžiąją dalį kapitalo kaip tik dėl to, kad jie labai efektyviai bendradarbiavo ir bandė išnaudoti savo resursus, jie buvo protingi ir protingai išnaudojo savo progas. Vienas milijardas pagrinde bazuojasi skurdžiose trečiojo pasaulio šalyse. Jie gyvena skurdžiai ne dėl to, kad kažkas kažko gviešiasi ar konkuruoja, o dėl to, kad jie patys nesusitvarko. Afrika apskritai yra juokinga vieta, kur atsiradus didesniam šaltiniui pinigų ar pagalbos, prasideda perversmai ir kitoks politinis šūdas. Tie žmonės patys nesugeba susitvarkyti, jie failina, ten nėra tvirtos infrastruktūros, politinės kultūros ir tradicijos, nėra modernaus pasaulio tvirtų pamatų, nes jie niekad neaugo iš kultūros, iš kurios išaugo dauguma modernių, “išsivysčiusių” šalių.

          Ir šiaip, tas “bendradarbiavimas” man rodos prastai panaudotas žodis, man rodos po juo slypi mintis “keiskime pasaulį”, o iš visų kalbų, rašliavos ką jūs abu dedate, tai tas “keitimas” yra kova su kapitalizmu. Ir man rodos, tos kovos pagrindas yra mintys, kurias skelbia zeitgeist judėjimas, kuris manau iš esmės klysta. Aš manau, kad jų taikomas modelis veiktų labai efektyviai, jeigu žmonės būtų skruzdėlės, bet taip juk nėra. Mes esame žiauriai skirtingi ir norime skirtingai gyventi, norime tuos dalykus pasiekti skirtingai ir dėl to pasaulis yra toks skirtingas.

          O šiaip, išties, po Simonos atsako, norėjau tiesiog parašyti “why do I even bother”. Bet ačiū už tavo atsakymą, aš žinau, kad mes skirtingose pozicijose ir vargiai pakeisime vienas kito nuomonė. Bet aš prieštarauju, todėl, kad tikiuosi jog kita pusė prieštaraus. Tokiu būdu aš galiu patikrinti savo nuomonės tvirtumą ir išsigryninti savo argumentus.

        • poctipikasso 9:10 pm on July 7, 2010 Permalink

          Andriau, aš komentuoju irgi ne dėl to, kad viliuosi pakeisti nuomonę, bet kad tie, kas seka šį blogą, turėtų bent kažkokį įspūdį ir apie mano arba Simonos nuomonės tvirtumą ir bent kažkokį pagrįstumą. Eisiu paeiliui:
          ” jie yra žmonių sukurtas reikalas, jų pasirinkimas”. Tarkime, žmogus suklido. Nejaugi, jei jis padarė klaidą ir pasirinko šudą, jis ir toliau turi laikytis senos, atgyvenusios tvarkos? Galbūt kapitalizmas, kaip ir koks feodalizmas, buvo vienintelė įmanoma sistema, kadangi prieinamų resursų kiekis buvo ribotas, o pakaitalų ir alternatyvos nebuvo. Bet gi pasaulis nėra statiškas. Vyksta mąstymo ir mokslo raida – right? Tai, kas kažkada tiko ir buvo vienintelis egzistavimo būdas, dabar gali būti atgyvenę. Šiuolaikinė ekonominė sistema pagrįsta nelygybės ir skolos. Tačiau jeigu įmanoma gyventi be skolos ir apskritai valiutos – kam ji reikalinga? Kad išlaikytųme kažkokį tai mechanizmą, kuris iš prigimties yra ydingas, vien tik todėl, kad kažkada jis tiko? Gi tai juokinga:)
          Dar vienas dalykas – neprisimenu kad sakė, man rods prof.Radžvilas, bet kai filosofas bando paaiškinti visuomenės veikimą, jis ne tik ją paaiškiną ir aprašo, bet tuo pačiu formuoja ją. T.y.kai Hobbsas pakartojo graikų “Žmogus žmogui – vilkas”, jis ne vien pabandė paaiškinti žmonių santykius, bet jis galbūt pakeitė žmonių santykių sampratą. Aš noriu pasakyti, kad ne vien žmogus laisvai pasirenka, bet ir kai kurie įsikišimai koreguoja jo mąstymą. Tad kai kažkas parodė pirštu į žemės lopą ir pasakė “Čia mano”, nereiškia, jog visi buvo tam pasiruošę, to norėjo. Galbūt jiems buvo primesta tos pačios privačios nuosavybės sąvoką. Aš ne prieš nuosavybę, tiesiog iliustruoju:)
          “15 proc. žmonių turi didžiąją dalį kapitalo kaip tik dėl to, kad jie labai efektyviai bendradarbiavo ir bandė išnaudoti savo resursus, jie buvo protingi ir protingai išnaudojo savo progas” – come on, tu rimtai? Mėsos pramonė JAV dabar klesti ne todėl, kad kažkoks dėdė protingai išnaudojo savo resursus, gebėjimus ir progas, o todėl, kad išnaudojo žmones. JAV pradėjus auginti genetiškai modifikuotus produktus, kurie auga greičiau ir lengviau, nors ir nežinant jo poveikio organizmui, Meksikos kukuruzų augintojai bankrotavo, nes negalėjo varžytis su JAV gamintojais. Todėl didžiulis skaičius buvusių fermerų-nelegaų turėjo įsidarbinti JAV mėsos pramonėje. Ironiška, kad mėsa gaunama iš bulių, kuriuos maitina modifikuotais kukuruzais. Manau sutiksi, kad trokšti, kad pasaulyje būtų kuo geresnis maitinimas ir kad maistas būtų kuo prieinamesnis yra gerai, ane? Tai tuomet būtų TEISINGA dalintis naujom auginimo technologijom, ane, kad skatinti gerbūvį? Ir būtų protinga siekti įdarbinti kuo didesnį skaičių žmonių, teisingai, kad jie turėtų iš ko gyventi? Bet žinome, kad techologijomis nesidalyjama, amerikiečiai negali rasti darbo, nes meksikiečiai už mažesnę algą pasirengia daryti bet ką. O tie nuostabūs ir protingi korporacijų vadovai ramiai sau gyvena. Protingas ŽMONIŲ IŠNAUDOJIMAS. Bet man nedera su sąvoka “TESINGAS” arba “DORAS”.
          Andriau, nebuk juokingas – Afrika nėra ir niekad nebuvo izoliuota. Ją nuolatos dalinosi tarpusavyke kitos, “išsivysčiuosios” šalys. Nenuostabų, kad ji nesugebėjo suformuoti visų tų dalykų, apie kuriuos tu šnekėjai. Žmogus nėra izoliuotas, jeigu jis nuo pat vaikystės turi vienas kelnes ir pustuštį skrandį, jam bus sudėtingą “protingai pasinauoti savo resursais ir progomis”, kadangi jis jų neturi. Aš nenoriu čia ypatingai daug šnekėti.

          Taip. Aš už pokytį ir prieš kapitalizmą. Nesuprantu, kaip pinigų, išnaudojimo ir konkurencijos nebuvimas konfliktuoja su individualumu? Ką, laimė ir asmeninis augimas įmanomas tik esant šioms sąlygoms? Kad aktualizuočiau savo individualų, vien man būdingą asmenybės turinį, aš turiu kasdien varžytis ir kovoti su kitu tokiu pat unikaliu žmogumi? Gi nesąmonė. Manau abipusė pagalba, bendradarbiavimas labai įvairių žmonių, turinčių savo unikalius norus it tikslus kaip tik skatintų gerovę. Tiek asmeninę, tiek bendrą. Galima gyventi skirtingai ir trokšti skirtingų dalykų. Bet netikiu, kad žmogus nori kas dien varžytis dėl “maistpinigių”.

        • Ragabash 10:07 pm on July 7, 2010 Permalink

          1. Na, dabar jau geriau, pradėkime mąstyti ar tai išties yra klaida. Kapitalizmas per se atsirado visai neseniai, patys pinigai irgi nėra nuo pat nuosavybės atsiradimo laikų. Žmogui svarbi buvo nuosavybė, nes kažkas pasakė, jog tai “mano žemė”, bet netgi šitą išsireiškimą interpretuoji per šiuolaikinį suvokimą. Nežinia išties ar taip buvo, tai tėra metafora. Grynai iš bendro išprusimo, aš primetu, jog buvo žmonių, kurie pradėjo įdirbinėti žemę ir burtis į sėslias bendruomenės ir buvo žmonių, kurie to daryti nenorėjo, tie kurie neturėjo kantrybės ir noro dirbti – tinginiai. Iš čia spėju susidarė dvi grupės – žemdirbiai ir plėšikai. Plėšikai naudojosi žemdirbiais, atimdavo stuff’ą jėga arba vogčiomis. Tad žmonėms nieko neliko, kaip tik burtis labiau, skirstytis darbus, vieniems auginti, kitiems ginti, tretiems vadovauti. Taip atsirado šumerai ir kitos civilizacijos. Nors aišku, aš galiu paistyti, bet jeigu mano modeliuojama situacija bent kiek arčiau tos istorijos, kuri kažkada buvo, nei tiesiog įsivaizdavimas, kad “čia mano žemė”, tad galime primesti, kad turbūt niekad gyvenime nebuvo tokio momento, kai žmonės dėl kažko sutiko ir vienareikšmiškai keitėsi. Tiesiog buvo situacijos, į kurias buvo padaryti atitinkami pasirinkimai, kurie iššaukdavo kitas situacijas, kurios reikalaudavo kitų pasirinkimų. Būtent čia sutinku su tavimi, situacija keičiasi, reikalauja naujų pasirinkimų. “Bet gi pasaulis nėra statiškas” – būtent, tas pats kapitalizmas keičiasi, jis tikrai nėra toks, koks buvo prieš 40 metų ir vargu ar liks toks pat po 40 metų ir jeigu jis išties yra tokis blogis, kaip kad teigi, tai su laiku jis dings, tačiau kiek atmintis neša, radikalios mintys ir jų iškeliami pokyčiai politinėje/socialinėje sferoje dažniausiai prastas sprendimas. Zeitgeist’o filmo pirmoje dalyje buvo iškelta tokia mintis, kad nedidelė žmonių dalis siekia apjungti visą pasaulį, sukurti vieną šalį, mintis pateikta lyg būtų kažkas negero, nors neišgirdau jokių argumentų, kas čia bus negero. Išties, jei viskas baigtųsi tuo, kad ta mažuma, kuriai viskas priklauso, susijungtų į vieną didžiulią valstybę to paties kapitalizmo pagalba, gal pagaliau nebebūtų tų bedų su trečiojo pasaulio valstybėmis ir panašiai. Bet čia jau labai nuo temos krypstu.
          2. Sąvokos “TEISINGAS” ir “DORAS” yra labai ir labai subjektyvus reikalas. Netgi tavo pateiktame pavyzdyje nėra nieko nedoro. Visuomet galima žengti žingsnį giliau. Senasis status quo – meksikiečiai ir jav varžosi kukurūzų rinkoje, kas vyksta toliau -> yra tobulinamos technologijos, jos šiaip sau neatsiranda, greičiausiai tie patys korporaciniai vadovai nemenkai investuoja į tai, kad būtų randamos technologijos, kol tuo tarpu meksikiečiai to nedaro. Galų gale, iš to išplaukia, esama situacija, meksikiečiai pasirinko vieną, dėl to atsirado toje vietoje kur yra. Ir nėra čia kažko neteisingo ar nedoro.
          3. Nemėginu kažko prajuokinti ir neteigiau, kad Afrika izoliuota. Ir visi afrikos gyventojai nėra vienas kelnes turintys žmogai, ten yra normalių miestų ir išsilavinusių, normaliai gyvenančių žmonių. Tiesiog nesusitvarko jie, nesusišneka tarpusavy, Afrikos kultūra kitokia, ji turėtų orientuotis į tokią kultūrą ir atitinkamai bandyti gyventi, bet ji bando gyventi pagal vakarietiško pasaulio standartus – aišku tai neatsitiko pačios Afrikos noru, visas vakarietiškas pasaulis jai primetė tokias normas, tačiau niekas netrukdo jai bandyti kažką daryti dėl to, juk vis dėlto jų gyvenimas, jų atsakomybė, jai jie neatras stiprybės ir jėgų susitvarkyti patys, tai padėk nepadėjęs, vis tiek jie failins.

          Galų gale, noriu grįžti prie fašizmo. Man šios mintys taip siejasi su visais -izmais, kaip rašė Simona. Nes jos turi vieną bendrą bruožą su visais izmais – jos išsikėlia priešą, kurį neva nugalėjus viskas taptų gražu ir nuostabu. Globalūs judėjimai, kurie kelia kažkokius priešus sunkiai gyvena ir mažai ką padaro, judėjimai, kurie neieško priešų, o tiesiog bando keisti pasaulį, mano galva, pasiekia kur kas daugiau (pavyzdžiui raudonasis kryžius). Atrodo, jog tie 15 proc. visi stori diedai, kurie tik ir nori sunaikinti visus badaujančius ir atimti netgi paskutines kelnes, bet juk ten įvairūs žmonės, turintys šeimas, savo ūkį (verslą) ir bandantis gyventi dorą ir teisingą gyvenimą. Apskritai, paradoksalu, bet pasaulis visad toks buvo, būdavo karalius ir valstietis, dabar yra magnatas ir darbininkas, kas pasikeitė, jog atsirado netikras lygybės jausmas, spėju dėl lygių teisių. Taip visi turime lygias teises, tačiau mes nesame lygių gebėjimų, galimybių ir netgi tos pačios aplinkos, visada bus pranašesnių už tave kažkokioje srityje ir kažkas bus už prastesnis.

      • poctipikasso 10:30 pm on July 7, 2010 Permalink | Reply

        Andriau, aš jau pavargau:) Nekomentuosiu visas tavo mintis. A) aš neapsiribuoju vien Zeitgeist. Bet tai, apie ką skaitau ir mąstau sutampa su juo. Jeigu jau detaliai, tai pirmas filmas buvo vieno vyruko kuryba, jis labiau koncentravosi ties conspiracy theories, mažai ką žinojo apie kitus veikėjus. Zeitgeist stengiasi atsiriboti nuo pirmo filmo šleifo. Siulau paskaityt Zeitgeist Orientation guide arba bent antrą filmą (arba palaukt trečio), kad turėti up-to-date informaciją apie aktualų judėjimą:) Dabar čia nedėstysiu.
        Šiaip, šis judėjimas nekelia jokių priešų. Jis siulo svarstyti pokytį. Moto nėra “mes prieš kapitalizmą”, o “mes už resursais pagrįsta ekonomiką”. Vėlgi, reikia paskaityti originalą, nes iš mano žodžių galima neteisingai suprasti, kadangi dalinuosi savo nuomone, o ne cituoju.
        Prieš kapitalizmą esu asmeniškai aš:)

        Žodžiu, baigiame šį pokalbį, nes ne pirmą kartą tenka diskutuoti praktiškai tuščiai su troliais, skeptikais, mėgėjais įrodyti sau pačiam savo įisitikinimų tvirtumą ir šiaip tinginiams, kurie mieliau skaito atsiliepimus ir judėjimo kritiką, nei pirminį šaltinį. Nepagalvok, kad priskiriu tave prie kažkurios grupės – šneku bendrai. Mano antikapitalistinis požiūris nėra radikalesnis už tavo prokapitalistinį:) Ačiū už tavo nuomonę ir pamąstymus.

        • crazyvoveriukas 10:36 pm on July 7, 2010 Permalink

          Andriau: “rašliavos ką jūs abu dedate” – galiu paprašyti truputį pagarbos?

        • Ragabash 10:45 pm on July 7, 2010 Permalink

          Nesupraskite klaidingai:

          Simona, savo tekstus irgi vadinu rašliava, man tai paprastas žodis, kuriuo įvardinu rašytinę kūrybą, jokios nepagarbos čia nėra.

          Antonai, aš nepalaikau prokapitalistinio požiūrio, esu indiferentiškas kapitalizmui, esu prieš didžiulius radikalius pokyčius žmonijoje, mano galva, kažkoks judėjimas turi rūpintis, keisti kažkokią konkrečią gyvenimo dalį, o ne jį visą.

          O dėl šaltinių, tai mačiau ir antrą filmą ir mačiau tą paskaitą, kur buvote užsidėję, kažkiek skaičiau.

          Šiaip ar taip, į asmeniškumus čia tikrai nelindau ir nenorėjau parodyti kažkokios nepagarbos ir jai tau ši diskusija išties pasirodė tuščia, tada man labai gaila.

        • poctipikasso 7:30 am on July 8, 2010 Permalink

          Man jau ne pirmą kartą tenka diskutuoti šia tema ir girdėti į tavo panašią nuomonę. Kadangi argumentai dažniausiai sutinkami tie patys, nėra jokio naujumo, tai jau pradeda atsibosti. Buvo naudinga sužinoti žmonių nuomonę, rasti bendraminčius ir ne bendraminčius:)

    • Gabrielė 12:29 pm on July 7, 2010 Permalink | Reply

      Bendradarbiauti yra gerai – tiek laiko, tiek resursų, tiek finansų, tiek, galų gale, bendravimo ir buvimo su kitais žmonėm prasme. Bet man labai įdomu (taip, aš nežiūriu tokių filmų, ir neskaitau tokių rašymų ir t.t., todėl kam nors toks klausimas atrodys visiškai prastas, bet man tikrai labai įdomu) – “Esmė – tik minimaliai žmonių reikėtų dirbti, o dirbantieji tai darytų kitų labui, nes visi resursai būtų pasiekiami”? Kaip suprasti šitą? (Neiškenčiau nepaklausu, būčiau dėkinga už paaiškinimą, nes jau kuris laikas apie tai mąstau ir nesuprantu :/)

      • crazyvoveriukas 1:55 pm on July 7, 2010 Permalink | Reply

        Jau dabar didžioji dalis žmonių atliekamo darbo galėtų būti automatizuota. JAV 95proc agrokultūros yra automatizuota. Egzistuoja toks dalykas kaip technologinis nedarbas, t.y. žmogaus darbo jėga galiausiai išstumiama mašinų. Mašinos gali dirbti ilgiau ir našiau. Priežastis, kodėl žmonės dar dirba yra ta, kad kitaip kiltų masinis pasaulinis nedarbas, nes technologijos jau yra pakankamai pažengusios. Žmonės iš agrokultūros srities perėjo į aptarnavimo sektorių. Bet jis irgi negali be galo temptis – jau atsiranda ir savitarnos kasos ir pan. Žmonės ima bijoti technologijų. Bet iš tikrųjų jos gali išlaisvinti žmogų. Aišku, kadangi mes gyvename piniginėje sistemoje, tai nebūtų išlaisvinimas, o tik masinė bedarbystė, skurdas ir badas (bet gal tada tikrai įvyktų pokyčiai?). Resursais grįstoje sistemoje neegzistuoja pinigai. Paaiškinsiu, kaip aš tai suprantu. Tarkim tau reikia miltų, tai nueini į kažką ekvivalentaus mūsiškai parduotuvei ir pasiimi. Kiek žmogui reikia miltų? Ar pieno? Vagysčių nebūtų, nes kadangi viskas pasiekiama ir nėra pingų, nėra ir kam parduoti. Mašinos atliktų didžiąją dalį visų darbų (geras pavyzdys yra save išlaikantys šiltnamiai, tik neturiu linko po ranka). Aišku, reikės medikų, mokytojų ir mokslininkų ir šiaip žmonių, kurie prižiūrėtų, pataisytų ir pan. Bet tai nebūtų darbas, greičiau veikla ir gal pagaliau tai darytų žmonės iš pašaukimo. Kai kas bijo, kad jei nereikės dirbti, bus daug tinginių ir nieko nedarančių. Na, ar geriau milijardas badaujančių ar milijardas tinginių? Jų išlaikyti nereikia, man tai tikrai netrukdytų. Juolab, kad laikau žmogų aktyviu padaru. Kažkas grotų, kažkas pieštų, kažkas kurtų žaidimus – ir tam būtų laiko, nes ar gali skirti laiko sau ar savo veikloms dirbdamas 2 pamainas? Žmonės padėtų vieni kitiems. Kaip pavyzdį galiu duoti statomus low impact houses – yra bendruomenė žmonių, kurie moka tai daryti, ir atvažiuoja padėti kitiems – reikia juos tik apnakvindinti, pavalgydinti, bet visus darbus atlieka be jokio atlygio (http://www.simondale.net/house/links.htm). Jau dabar pasaulyje yra pakankamai maisto, kad išmaitinti visus badaujančius, galima būtų pastatyti visur ligonines ir mokyklas – tik pasaulyje nėra tiek pinigų, kad už visa tai sumokėti. Resursais grįstoje ekonomikoje viskas būtų pasiekiama, kokybiška ir išnyktų tokie dalykai..
        Čia aš taip trumpai, manau, kad Antonas mane dar papildys 🙂

        • poctipikasso 2:12 pm on July 7, 2010 Permalink

          Dar vienas resourse based society pavyzdys: ilgą laiką egzistavo toks news letter’is – ‘From the Wild’. Jo autorius dar sukūrė dokumentiką “Collapse”, gal kas žiurėjo. Newsletter egzistavo daugiau nei dešimtmetį man rods ir per tą laiką aplink jį susiformavo community. To community esmė: žmonės, kurie turi tam tikrus sugebėjimus – daktarai, mechanikai, agronomai, žurnalistai ir t.t. – ir kurie bijo arba numato, kad gali netekti darbo arba pajamų pragyvenimui, siūlo savo pagalbą. T.y. tuo atveju, jeigu fail’ina šalies ekonomika ir neeina niekaip save išlaikyti, bendruomenės nariai gali kreiptis vienas į kitą pagalbos. Širdies operacijos žinoma taip neatliksi, bet visgi geriau nei nieko. Deja, ši bendruomenė veikia JAV ir šiaip yra maža, bet idėja super.

        • crazyvoveriukas 2:16 pm on July 7, 2010 Permalink

          Jei gerai pamenu pokalbį su broliu, tai jau Marksas sakė, kad didžiausia nesąmonė yra tai, kad žmonėms reikia mokėti už maistą, už vandenį, už būstą ar drabužius, nes visa tai yra tiesiog būtini dalykai žmogaus išgyvenimui… Ir aš su tuo sutinku.

        • Gabrielė 2:03 pm on July 8, 2010 Permalink

          Šitą tai aš suprantu, man tiesiog įdomu, kokiu mąstu darbai galėtų būti automatizuojami – ta prasme, liktų kažkokie darbai, kuriuos dalis žmonių norėtų dirbti, nes jiems tai įdomu, jie tam gabūs ir mato tame kažką prasming; bet veikiausiai būtų ir tokių darbų, kurių atlikimas nėra toks malonus ir įdomus. Kaip atsirastų juos dirbantys žmonės? Ar nesusiskirstytų žmonės į tas pačias klases, tik ne pagal pinigus, o pagal sugebėjimus? Kol galiausiai tie gabesnieji vėl nuspręstų, kad, jeigu jų darbas/pomėgis, teikia tokią didžią naudą bendruomenei, tai jie ir verti turėti daugiau? Ir, kaip sakoma, trukt už vadžių – vėl iš pradžių? Šiaip, gal turit kokių linkų kur yra info apie tai, kaip yra įsivaizduojams tokios bendruomenės funkcionavimas ir darbų pasidalijimas ar pan.? Nes aš jei dar lokaliai tą galiu kažkiek įsivaizduoti, bet globaliai – niekaip. Ir dar kilo klausimas – vienose Žemės vietose yra daug lengviau/paprasčiau/maloniau gyventi nei kitose. Dabar žmonės negali gyventi kur tik beužsimanę dėl darbo/pinigų trūkumo. Bet jei veiktų toks modelis, ar tai nepaskatintų tokio žmonių kraustymosi, kad dalyje Žemės būtų tuščia, o dalyje toks perteklius žmonių, kad tai skatintų įvairius neramumus ir t.t. kovą dėl vietos?

        • crazyvoveriukas 2:18 pm on July 8, 2010 Permalink

          http://www.thevenusproject.com/
          siūlau čia pasidairyti 🙂 aš dar pati visko neskaičiusi ir neperžiūrėjusi, tai negaliu iki smulkmenų visko paaiškinti 🙂
          visi tavo iškelti klausimai yra aktyviai aptarinėjami, man ir pačiai nemažai jų kyla ir čia apskritai reikia didelio atskiro įrašo (kuris ateityje tikrai bus), tiesiog mums manau sunku įsivaizduoti todėl, kad mes užaugome tokioje aplinkoje, kur kažkas jaučiasi geresnis, kažkas gabesnis, kažkokia veikla vertesnė ir pan, bet aš manau, kad nebūtų taip, jog kažkas atsisakytų daryti kažką ar nebūtų kas atliktų tam tikrus dalykus, mat visa būtų daroma dėl vienas kito – tas bendrystės jausmas, kad aš padarau kažką, ir man nuo to bus geriau, ir kitiems. Aš labiau optimistiška šiuo klausimu 🙂 juk galiausiai jau būtų nauja karta visiškai neaugusi mūsiškomis sąlygomis ir tai, kas mums dabar atrodo nerealu, jiems bus įprasta.

        • Gabriele 4:56 pm on July 8, 2010 Permalink

          Esu dairiusis, tik man nuo jų dizaino akys labai ašaroja 😀
          Na galima ir taip optimistišikai žiūrėti 😀 Tik aš, pvz. nu neleisčiau savo vyrui kokiu gaisrininkų ar dar kuo būtų tokiam pasauly nu nė už ką. Na ir šitam nelabai leisčiau, bet jei nebūtų kaip kitaip išgyvent. O jei tokiam, kur gali pasirinkti, veikti ar ne, ir ką veikti, tai kas norėtų rizikuoti šitaip visaip, kai galėtų tiesiog obuolius nuo medžių skint ar dar ką. Būtų įdomu pasižiūrėti, kiek iš tiesų toks gyvenimas būtų įmanomas 😉

    • Toli 7:52 pm on July 7, 2010 Permalink | Reply

      BENDRADARBIAUKIM. oi kiek šių minčių man sukasi galvoje ir jau bent 9 metai. Konkurencija įvaro neurozes, nuodija žmoniją ir ji eina skirtingais keliais (blaškosi) ir tik akluoju (bandymų ir klaidų) būdu tobulėja.

      Jei suorganizuosite bendrystės akciją – prisidėsiu, net ją organizuojant

      • crazyvoveriukas 7:59 pm on July 7, 2010 Permalink | Reply

        Puiki idėja! 🙂 kažkaip apie tokios akcijos galimybę dar nesusimąsčiau, reikia gerai pasiruošti, bet būtų super 🙂

        • Toli 8:09 pm on July 7, 2010 Permalink

          pagalvojau giliau… Bet pasaulyje šiek tiek konkurencijos reikia. Reikia tam, kad neįsiviešpatautų tinginystė ir apleistų kiekvieną jėgos bei atsakomybė. Reikalinga motyvuota, suinterisuota bendrystė.

          Tarkim, aš nemėgstu, kai per bendrus darbus kiti žmonės slepiasi ir dengiasi po lyderių šešėliu, o nuopelnai skiriami visiems ( net ir dykaduoniams). Manau, kad mūsų visuomenė dar nėra subrendusi atsakingai bendrystei. Taigi, akcijos esmė ir būtų skatinti žmonių atsakomybę bei motyvaciją.

        • crazyvoveriukas 8:16 pm on July 7, 2010 Permalink

          Na taip, visų pirma reikia žmones kažkokiu būdu šviesti, nes kol nepakis mąstymas, jokie pokyčiai neįmanomi..

        • Toli 8:20 pm on July 7, 2010 Permalink

          būtent. Tu pradėjai nuo savo blog’o skaitytojų. Aš pradėsiu nuo savo aplinkos. Pirmyn!

    • muziqaz 9:18 am on July 8, 2010 Permalink | Reply

      Musu visuomene buvo suformuota tu sedinciu auksciau, kuriems reikia kontroliuoti viska. kodel jie tai daro, sitai paliksiu konspiracijos teorininkams. is dalies pateisinu ta kontrole siuo momentu. jokiu budu as esu uz ja. vien paziurejus I siuolaikini jaunima ir ju pasauleziura galima suprasti, kad jusu cia issakytos mintys yra labai toli nuo realybes. duokim zmonijai kokius 8k metu issivystyti iki tokio supratimo lygio, kad imanomas gyvenimas kaip seimai. net jei ir pavyktu jums atkreipti demesi keliu praeiviu, likusi dauguma tiesiog ignoruos jus. visuomene juda neteisinga kryptim siuo metu. jei keisti pasauli tai reikia keisti ji vienu ypu ir is pasaknu. mazu grupeliu judejimas nieko nepakeis. ignorance is a bliss.

      • crazyvoveriukas 10:19 am on July 8, 2010 Permalink | Reply

        bijau, kad po 8k metų, jei iš pašaknų niekas nekis, neliks apskritai kad žmonijos, bet ir visos žemės :>

    • Almantas 7:42 am on September 12, 2010 Permalink | Reply

      Visiskai sutinku su kvietimu Bendradarbiauti. Sėkmės ieškojimuose :))

      Gal bus įdomu kai kurie mano pamastymai sioje srityje: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-07-02-almantas-stankunas-pl-partnerystes-lobiai/29293
      Šiuo metu rengiu straipsnį, kuriame keliu dar kardinalesnį klausimą: Bendradarbiavimas neįmanomas be asmeninės tarpusavio meilės, kuri yra vienintelis laimės šaltinis!?

      • crazyvoveriukas 6:20 am on September 13, 2010 Permalink | Reply

        Na, pagal dėdes Fromm’ą ir Adler’į – tarpusavio meilė ir meilė sau yra būtini dalykai 🙂

        • crazyvoveriukas 6:22 am on September 13, 2010 Permalink

          Bus įdomu paskaityti pamąstymus šia tema 🙂 laukiam 🙂

    • Almantas 1:00 pm on November 10, 2010 Permalink | Reply

  • crazyvoveriukas 3:51 pm on April 1, 2010 Permalink | Reply
    Tags: mintys   

    Pamąstymai 

    Radau prieš keletą mėnesių darytus užrašus – pasidalinsiu kai kuriomis mintimis. Gal jos kiek ir piktos, bet vistiek dalinuosi. Man pačiai svarbi mano minties evoliucija. Pridėsiu ir kelias šiandienines mintis, bet jos dar formuojasi, tad labai glaustos šįkart. I promise you more in the near future.

    —————————————————————————————————————————————————

    Kokie žmonės iš tikro pažeidžiami, o slepiamės po nesunaikinamumo kauke…

    <…>

    Mes esame gamtos įsibrovėliai, gyventojai ir vaikai – ji mus valdo…

    <…>

    Ar žemėje dar yra gyvūnų, gyvenančių laisvėje? Visur rezervatai, nacionaliniai parkai, tam tikros ribos, tvoros… Žmonės braunasi į gyvunų gyvenamąsias vietas ir paskui juos šaudo, nes papjovė mano avį – ir ką? Tu, žmogau, sunaikinai jo ištįsą teritoriją, dėl tavo veiklos nebeliko medžioklės plotų ir gal bent įprastų medžiojamųjų gyvūnų.

    Esame bejėgiai, skudurai prieš gamtą ir jos galias. Dairykimės nesidairę į kitas planetas – ieškome ką užteršti. Reikia žmonių sąmonę pravalyti, tik tada leisti į naujus pasaulius. Tikrai greitai žmonės galės apskritai nebeišeiti iš namų – visiška kontrolė netoli. Dirbi namie, dėl baimės išeiti į lauką ir užsikrėsti gripu viską užsisakai į namus, mokaisi per internetą, žiūri tik tendencingai atrinktas žinias, kaip pasaulyje baisu, vedi savo konsolėję susikurtą idealią draugę. Tikrai tikiu, kad filmo “Surogatai” siužetas yra tikrai (net greitu laiku) labai realus.

    <…>

    Kažkas šneka apie tai, kad raštas jau atgyveno. Man kartais baisu pagalvoti, į kokį pasaulį atkeliaus mūsų būsimi vaikai, ką pamatys mūsų anūkai – man tikrai baisu. Mes pjauname šaką, ant kurios sėdime – aišku, šaka stora, kol kas dar taip stirpiai to nejaučiame, net atrodo, kad ji didėja, tvirtėja – homo sapiens sapiens, išgyvensime bet ką, užkariausime pasaulį savo individualizmu, kiekvienas galime būti lyderiu, neribotų galimybių metas – kiek mes dabar galime, ko negalėjome anksčiau. Bet yra kai kas aukščiau už mus – tai gamta. Iš tikro,  pagal dabartinį mąstymą, įsigalėjančią pozityvizmo sampratą – tai negalime šnekėti apie kūno ir sielos dualizmą – sielos nėra, yra kažkokie psichiniai procesai ir jie mus valdo. Galime galvoti apie save kaip energetines sitemas, kai po mirties likusi energija nukeliaus į kokį medelį, bus maistas kirmėliukams, jie dauginsis ir panašiai. Man norisi tikėti, kad yra kažkas daugiau, nes kitaip aš nematau jokios prasmės. O apskritai, gal ir neverta jos ieškoti, gal jos net ir nėra. Prasmė tarnauti, paklusti kažkieno įstatymams, pirkti kažkieno sukurtus produktus, būtent tuos, o ne kitus, nes tokia pasiūla ir dirbtinai sukuriama paklausa. Kiekvienas mūsų žingsins bet kada gali būti užfiksuotas, ryšys su gamta prarastas, esame globalūs klajotojai, kaip pasakytų Fromm. Mus valdo ne instinktai, ne. Jau nebe. Tai kažkas kito, kažkas žiauresnio. Pasaulyje tiek ginklų, kad galėtų žemę išsprogdinti nioliką kartų. Nepasidalijam žeme, darbo vietomis – PINIGAIS. Tauteles, kurios dar išlaikė savo artimumą su gamta vadiname primityviomis – ne, jos daug toliau pažengusios, nes jos išliks, išgyvens, mes esame silpni, globalizacijos, kapitalizmo, individualizmo aukos.

    <…>

    Bijome priklausommybės – bet mes jau seniai ne laisvi. Laisvi žmonės buvo tada, kai dar sugebėjo sutarti su gamta – ir tai ji ne vieną kartą milžiniškomis sausromis ar ledynmečiais parodė savo galią – parodys dar kartą. Bet nemanau, kad kažkas pasikeis, žmonių sąmonė užteršta. Ir man taip sunku, kad norint išgyventi šiame pasaulyje dabar tenka teršti savo sąmonę, nes kitaip mirsi – juk viską valdo pinigai, jų nevaldo niekas, tik įsivaizduoja tai darą. Mes tokie menki, bet principą išgyvena tik stipriausieji taip mutavome, kad dabar jaučiamės visagaliai, neriboti, o iš tikro mūsų galimybės tokios menkos, tokios ribotos, bet norėdamas išgyventi turi lipti per galvas, kažką papirkti, įsigyti. Vartotojiškumas mus nužudys – bet neturime kito pasirinkimo – nes tai mums primetė, bet gamta vieną dieną tai atims. Arba galiausiai atimsime tai patys iš savęs.

    ————————————————————————————————————————————————-

    Prieš kelias dienas pažiūrėjom filmus “Zeitgeist” ir “Zeitgeist: Addendum” – jie padarė man labai didelę įtaką. Tad vis dar ‘virškinu’ gautą informaciją. Mind blowing. Taip pat prisijungiau prie Zeitgeist judėjimo.

    http://www.zeitgeistmovie.com/

    http://www.zeitgeist.lt/

    Ką aš galiu pasakyti dabar – kad kaip ir aukščiau rašiau, mes esame praradę ryšį su gamta. Turime suprasti, kad mus su gamta ir aplinka sieja simbiotinis ryšys – reikia dvasinio prabudimo – kad suprastume šį abipusį ryšį. Ir mes nesame aukščiau už kitas gyvybės formas – mes visi esame susieti ir dalis vienas kito.

    Galėtume gyventi geresniame pasaulyje, bet turime sukelti mąstymo revoliuciją. Reikia įjungti mąstymą, o ne būti daržovėmis, nemąstančiomis būtybėmis. Reikia veikti. Rašiau, kad esame silpni – bet būtume stiprūs, jei pakeistume savo mąstymą, jei pavyktų išsivaduoti iš visuomenės sąlygojimo.

    Down with the monetary society, up with the resource based society!

    Gal mintys ir padrikos, bet kaip sakiau, dar tik dėliojuosi viską galvoje, tad laukite tęsinio… Dar reikia daug pažiūrėti, daug perskaityti ir apie daug ką padiskutuoti, kad vaizdas iki galo išryškėtų. O ir šiaip raštu man sunku reikštis (o vat pašnekesio metu…:)) but I’m doing my best 🙂 jei kyla klausimų – nesidrovėkite, klauskite 🙂

     
    • almantas 2:02 am on May 14, 2010 Permalink | Reply

      \\ ikrai greitai žmonės galės apskritai nebeišeiti iš namų – visiška kontrolė netoli. Dirbi namie, dėl baimės išeiti į lauką ir užsikrėsti gripu viską užsisakai į namus, mokaisi per internetą, žiūri tik tendencingai atrinktas žinias, kaip pasaulyje baisu, vedi savo konsolėję susikurtą idealią draugę.

      Hikikomori sudomis terminas. : ) Japonijoje tokių žmonių pasitaiko.

      Laukiu nesulaukiu, kada galėsiu su jumis pakalbėti ir padiskutuoti šiomis temomis. Manau, mano žinios ir jūsiškės vienas kitą gan papildys.

  • crazyvoveriukas 8:16 pm on February 26, 2010 Permalink | Reply
    Tags: mintys   

    Thoughts about life and death 

    Manęs (ir mūsų) profilaktiškai vis paklausia – o kokie jūsų planai po univero baigimo? Ką studijuosit magistrantūroj? Ar tęsit ir siesit savo gyvenimą su psichologija? Anksčiau gal dar būčiau turėjus atsakymą ir suplanavus savo laiką, bet dabar – negaliu pasakyti. Neturim mes penkmečio plano (nors kažkas sako, kad tai bene būtina, norint kažko pasiekti, o ir vienas dėstytojas praeitą semestrą įkyriai tai kartojo), neturim mes ir dviejų metų ar vienerių metų plano – mes nežinom, ką mes darysim. Visokių nenumatytų dalykų būna, plius dauguma matyt pamiršta, kad mūsų vertybės ir požiūris į gyvenimą kiektais pasikeitė, kai pradėjom kurti šeimą.
    Mūsų gyvenimo filosofija pasikeitė – gal anksčiau tiek nesusimąstydavom savo sveikata ir pan, o dabar galvoji jau ne tik apie save, bet ir apie žmogų šalia. Gyvename iš tikro nepamiršdami vieno dalyko, kurį pamiršta daug kas – tai yra mirtis. Ilgai aš apie tai negalvojau, bet labiausiai mane prabudino, kai  prieš pusantrų metų nuo ūminės leukemijos netikėtai numirė mano pusbrolis. Kaip jau rašėme savo temoje, apie tai, kodėl mes taip anksti nusprendėme susituokti ir pradėti kurti savo šeimą, mūsų atsakymas buvo – o kodėl ne? Kas yra garantuotas, kad rytoj dar bus gyvas? Tad kodėl dėl kažkokių neaiškių ir dar nepasiekiamų galimų dešimtmečio planų aukoti tai, ką gali turėti dabar? Šiandien. Nes nežinai, kas bus rytoj. Kažkas labai preciziškai susiplanuoja savo laiką – dabar mokslai, paskui darbas, kol uždirbsiu tiek ir tiek, o tada, apie 30m pagalvosiu apie šeimą. And? Iš tikro per tokius didelius planus galima pamiršti, kad ir DABAR turi daryti kažką, kad priartėtum prie to tikslo, apie kurį galvoji už kažkiek metų pradėti  vykdyti. Kai žiūri tiek toli į ateitį, susiplanuoji kiekvieną žingsnį, labai lengva nepastebėti to, kas vyksta dabar aplink. O kas, jei kažkas pasirodys ir nutiks anksčiau? Ar bus aukojama, nes tai nesuderinama su veiksmų planu? Ir taip galiausiai galima likti be nieko – nes jei kitą dieną tavęs nebus? Padarysiu rytoj. O jei nebepabusi? Susitaikysiu rytoj. O jei kito žmogaus nebebus? Miegos ir naktį sustos širdis.
    Gyvenimas šia diena nėra kažkoks nebrandumas, nors vakarų visuomenei tai ne itin būdinga – reikia planuoti, reikia susirašyti tikslus, reikia padaryti – o kada gyventi per tuos planus? Aš esu šiandien čia, nežinau, kaip bus rytoj.
    Toks trapus tas gyvenimas, ir laikas ne begalinis – o pamirštame tai. Aišku, sunku kasdien gyventi su mirties nuojauta, bet padeda neprarast budrumo tam tikra prasme ir gyvenimo skonis atrodo daug malonesnis. Kam atidėt rytojui tai, ką gali padaryti šiandien? Nes niekas negarantuoja, kad tas rytojus ateis.
    Ką aš noriu pasakyti, yra tai, jog dažnai galvoju (galvojam) apie fundamentalesnius gyvenimo tikslus nei karjera, geras auto ir pan. Apskritai filosofiniai pamąstymai gajūs mūsų šeimoje – apie mirtį, apie gyvenimą, apie visuomenę, apie informaciją, apie žmones, apie tikslus, apie prasmę.
    Iš tikro kaip yra nerealu apskritai tas faktas, kad mes gyvename – kad esame! Kiekvieną dieną. Jei ryte nubudai – diena jau gera. Nes esi, nes gali kažką padaryti, pasakyti kažkam gerą žodį, pabučiuoti mylimą žmogų, savo mamą, savo tėtį, brolius, seseris ar bendradarbius 🙂 Aš labai norėčiau turėti progą pabučiuoti savo tėtį. Ar parašyti jam žinutę. Ar paskambinti. Bet jau penkiolika metų žinau, kad niekada nebebus tokios progos. Niekada nebepamatysiu pusbrolio. Niekada neparašysiu kitam pažįstamam.  Ir kaip tada galima planuot kažką metams? Rytojui, nebent, geriausiu atveju. Aišku, dar paplanuojam ir mėnesiui – bet kadanors ir tiek nebeplanuosim. Ir tikrai ne banalu kasdien ištarti savo žmogui “myliu”, parašyti draugui, paskambinti artimajam. Ir tai reikia prisiminti kasdien – ne tik tada, kai susiduriam su mirtimi, kai pažiūrime kokį graudinantį video ar perskaitome graudinančią istoriją – taip gyventi reikia kasdien. Su baiminga pagarba ir laime, kad šiandien esi, kad yra šalia žmogus/žmonės, kad ir vienas esi – bet esi ir nubudęs tą rytą gali kažką pakeisti, išeiti į gatvę nešinas didele širdimi, kupinas gyvybės, nes kvėpuoji, jauti, kaip plaka širdis, kaip šąla rankos ir šlampa kojos ir neišlaikei kokio kolio. You are alive, my friend. Live it. Live the day. The hour. The minute.
    Sunkiai man čia gal sekėsi išreikšti tai, kokie jausmai, kokios mintys verda manyje, bet kažkokią dalį minties pavyko perteikti. Ir ne – mes nežinome, ką veiksim pabaigę bakalaurą, nes pirma reikia dar jį pabaigti. O pirmiausia – nubusti rytoj. Apkabinkit ką nors (:

     
    • Andrius 6:13 pm on February 27, 2010 Permalink | Reply

      Um, na “Toks trapus tas gyvenimas, ir laikas ne begalinis” – todėl ir reikia planuoti. Rašai apie du dalykus, o nuneigi daugybę:

      1) Prastų tikslų planai – karjera ar materialūs siekiai. Šitų dalykų planavimui išties, pritariu, nereikia gaišti per daug laiko ir energijos.
      2) Labai radikaliai paimtos mintys – arba planuoji arba ne.

      Planavimas nėra gyvenimo filosofija – penkmečio planas prastas tokio veiksmo pavyzdys, tai dogma, kurią bandė vadovautis tam tikra vyriausybė, bet iš esmės planavimas yra sveika. Tai yra pagalbinė priemonė, leidžianti tau sutaupyti savo resursus ir juos panaudoti prasmingiau, geriau (pvz. mylimas žmogus). Kiekvienas veiksmas “Dabar” turi pasekmes “Paskui”, planavimas, tai tik būdas numatyti, kaip “dabar” veiks “paskui” ir jeigu susiplanuoji kažką, nereiškia, kad turi to siekti ir laikytis įsikandus it šuniui. Nebūtina susidėlioti žingsnis į žingsnį savo kelią link kažkur, bet numatyti kurion kryptin keliauji – sveika. Tatai taip manau.

      • poctipikasso 6:28 pm on February 27, 2010 Permalink | Reply

        Manau kad Simona turėjo omeny ne tai, kad planavimas yra blogai. Tiesiog planavimas gali apriboti patyrimą, t.y.planas gali būti ne vien tai, ką planuoji padaryti (tikslas), bet ir ko jokiu būdu nedarysi, neįsileisi į savo gyvenimą. Be to, planuojant žmogus gali remtis mintim, kad jis yra “savo gyvenimo kalvis” ir gali pamiršti apie dalykus, kurie nuo jo nepriklauso.

      • crazyvoveriukas 6:40 pm on February 27, 2010 Permalink | Reply

        “numatyti kurion kryptin keliauji – sveika” – I agree 🙂
        planavimo apskritai net neįmanoma išvengti – bet va būtent tai turi vykti ne aklai, o nepamirštant, kad gali būti ir kitaip 🙂 gyvenant reikia nepamiršti, kad gyveni 🙂 dunno, čia daugiau nuotaikos ir tokio vidinio jausmo išreiškimas, jei galėčiau, matyt geriau pavyktų išreikšti kokiu šokiu, piešiniu ar dar kuo )

        • Almantas 10:47 pm on May 1, 2010 Permalink

          Nenuostabu, kad mes geri draugai. : )

          \\ matyt geriau pavyktu isreiksti kokiu…
          Muzika, juk mokaisi groti 😉

    • crazyvoveriukas 6:55 am on May 2, 2010 Permalink | Reply

      reikės pamėginti – kai pramoksiu pagaliau 😀

  • crazyvoveriukas 9:13 pm on January 11, 2010 Permalink | Reply
    Tags: mintys   

    Pamąstymai 

    a) papasakosiu apie daugkartinį savižudį balandį.. rudenį maitinom zylutes – smagu būdavo, kai jos atskrisdavo ir tupėdavo jaukiai ant balkono turėklo. Ir tada įvyko tai, apie ką mus buvo perspėję kiti kolegos, kurie irgi buvo pradėję tuo užsiimti – atvyko balandžiai.. esmė tame, kad jie sulesdavo viską greitai ir zylutėm nebelikdavo, tai teko nutraukt visus maitinimus apskritai, kad balkonas netaptų kakučio konservavimo vieta. Bet va štai šalti orai atslinko ir pagalvojau – o kaip ten tos zylutės, gi negaus maisto dabar niekur ir vėl išnešiau duonytės į balkoną. Neilgai trukus pasirodė balandžiai.. o zylučių nė ženklo.. nu ir pradėjo jie skraidyt į balkoną, vis tikėdamiesi maisto ir daug kakojo.. Nesinorėjo jų prisipratinti, nes paskui pavasarį dar lizdą susisuks balkone (kaip jau buvo nutikę pas draugus), nei balkono nebeatsidarysi, tad nusprendžiau, kad duonos nenešiu.. Nors ėmiau gailėti ir balandžių tokiu šaltymečiu, jie juk irgi valgyt nori.. Tai štai porą dienų vis atskrisdavo vienas balandis, tikėdamasis rasti kokį gėrį, bet elgėsi jis labai keistai. Paprastai balandžiai tiesiog nuskrenda, o šis buvo kitoks – savižudiškas kaip pavadinau, nes jis nutūpdavo ant turėklo, patupėdavo ir šokdavo žemyn – taip, jis nenuskrisdavo, o nušokdavo – ir taip kiekvieną kartą :> tai va, galiausiai pagalvojau, kad vis tiek duonos likučių daug yra namie, išmesti sąžinė užgraužtų, kai badauja paukščiai, tai radau būdą, kaip visiems bus gerai – išnešiau duonytę į bendrą balkoną – ir paukštukai sotūs, ir mūsų balkonas neprikakotas 🙂
    b) kartais iš tikro juokinga, kaip žmonės pasirenka rašyti temomis, kurių net neišmano, nėra giliai išnagrinėję, todėl vieną siaurą nuomonę priima kaip absoliučią, juokinga ir graudu, bet ką padarysi, gal žmonėm to ir reikia, bet mano nuomone, taip galima paskandinti save ir gal netinkamai supratus tą vieną nuomonę paskandinti ir info šaltinį..
    c) reiktų atlikti žinių antraščių content analizę – bent jau iš pirmo žvilgsnio stengiamasi sukurti vaizdą, kad pasauliui šikna, visur karas, badas ir vos ne maras, kad žmogau, nekišk kojos iš namų ir paklusk autoritetingam Kažko balsui ir nenukentėsi. Čia aš ne tik apie Lietuvos antraštes, kurios apskritai daugeliu atveju su turiniu neturi nieko bendro, bet ir apie užsieninių didžiųjų žinių portaluose užtinkamas. Tai dar vienas būdas kontroliuoti žmones – baimė. Ir parodyti, kokie laimingi žmonės, kurie kažką turi, pasiekė daug, turi daug pinigų, daug visko perka – didysis Vakarų civilizacijos individualumo skatinimas? Kapitalizmas, greičiau vartotojiškumo ir individualumo praradimo skatinimas.. Žodžiu, nebenuklysiu į lankas, čia tik šiaip pamąstymas, tam reiktų vieno kito tyrimėlio, ar tikrai tos antraštės tokios tendencingos, o aš dabar dar tik pradėjau tiesos paieškas (pradėjau anksčiau, bet dabar jau į visa žiūriu daug rimčiau).
    d) aaaaa, kaip aš noriu paskaityti ką nors savo malonumui, o tai per tą sesiją man jau bloga nuo psichologijos, brr, bet gal dar reikalai pasitaisys, bet kuo toliau, tuo mažiau prasmės joje matau..
    That’s it folks (for now)

     
    • DarkSkyGhost 9:20 pm on January 11, 2010 Permalink | Reply

      a) gal ten nebuvo tas pats balandis? Gal balandžiai pasirinko jūsų balkoną savižudybėms?
      b) o kam jiems gilintis? Nejau jiems nėra svarbu vien tik kuo greičiau parašyti darbą į nieką nesigilinant?
      c) viena iš konspiracijų teorijų – vyriausybės bando įbauginti žmones, juos taip kontroliuoti, nukreipti dėmesį nuo jų tikrųjų pasaulio užvaldymų planų. …Arba tiesiog žurnalistai rašo apie tai, kas, jų manymu, dabar suteiks daugiau populiarumo. Fun.

      • crazyvoveriukas 8:03 am on January 12, 2010 Permalink | Reply

        Balandis tikrai buvo tas pats, nes jis turėjo baltą dryžę ant nugaros 🙂

        • DarkSkyGhost 8:05 am on January 12, 2010 Permalink

          Okay, here’s another one.
          It was a glitch in The Matrix. That pigeon was dying every time he jumped, and then respawned over and over again.

        • Kanadietis 11:06 pm on February 6, 2010 Permalink

          Haha, labai nais ties Matrica. Animatricą matęs/čiusi? Ten vienas gražus trumpametražis yra apie brokus. : )

          O dėl žurnalistikos, tai pasidalinsiu mano pamąstymais, išvadomis, ant kiek jos teisingos, nežinau.
          Skaitytojas yra esminis žurnalistikos rodiklis. Yra labai daug konkuruojančių studijų, Respublikos leidinių grupė, Lietuvos Ryto, kiti laikraščiai, televizijos, alfa, Delfi, balsas, etc.
          Yra daug žurnalistų, ir pagrindinis jo gerumo rodiklis yra skaitytojų skaičius. Turinio kokybės reikalas yra jo paties ir jo darbdavio nuožiūrai. Darbdavys, redakcija gali kontroliuoti kokios kokybės turinį jie reikalauja.
          Kažkiek prižiūri valstybė, pavyzdžiui, turi būti taisyklinga bendrinė lietuvių kalba.

          Bet kur prasideda šlamštas, kur prasideda tie popkultūros, populizmo ir panašių instancijų sociobiologinės “atliekos”, tai rinkos ekonomikoje. Kapitalizmo dalis, chur chur chur. Na, čia kiek iš žaidimų teorijos išmokau biški, tai pritaikau.
          Nėra jokios stiprios iniciatyvos konkuruojančiom firmom gerinti savo kokybę, kaip firmos strategiją. Visi suprantam, kokia yra didžioji populiacijos dalis, ir kad skambios gardžios antraštės ir populistiniai tekstai parsiduoda itin gerai. Tad kaip strategija, tai yra lengvesnė – t.y. rašyti tokį tekstą yra lengviau, nei parengti aukštos kokybės straipsnį – ir pelningesnė.
          Čia susiję su mano įtariama esme, jog kapitalizme egzistuojanti popkultūra nėra aukštos kokybės turinio prasme būtent dėl pačio vartotojo patogumo ir neišmanymo – pati rinka tik “prisitaiko“ tam, ir aš būtent šito esu didelis oponentas.
          Tiesa, tai nereiškia, kad čia taip blogai.Pavyzdžiui, gal kuri redakcija pakrutėjo ir taikosi į rinkos dalį, kuri inteligentiška ir šūdo nepriima, iškelia kokybę. Arba gali būti padėtis, kaip Delfi, kuri yra itin stipri lyderė ir gali savo padiktuoti kažką.
          Kaip minėjo vyriausioji Delfi redaktorė, jog, pavyzdžiui, kompanija daug dirba ir mąsto dėl savo antraščių, nes žino, jog būtent tai parduoda straipsnį. O pardavimas ir turinio atspindėjimas nedraugauja itin, reikia balansuoti.

      • crazyvoveriukas 8:09 am on January 12, 2010 Permalink | Reply

        coool 🙂

  • crazyvoveriukas 6:00 pm on December 7, 2009 Permalink | Reply
    Tags: mintys   

    Lytinis ugdymas 

    Perskaičiau čia vieną straipsnelį ir nusprendžiau – užteks man tylėti, metas pareikšti šiek tiek savo nuomonės. Kaip galima taip vienpusiškai rašyti apskritai? Ir straipsnis net ne Lietuvos, o verstas – apie amerikiečius. Do you spot the not? Žodžiu, dirbau lytinio ugdymo švietėja ne vienerius metus Klaipėdoje ir kai skaitau tokį briedą tai net nežinau – ar verkti, ar juoktis.. Taip, būtinai, kiekvieną kartą nuėjusi į mokyklą vesti užsiėmimus, nepamiršdavau paskatinti jaunuolių, kad kuo dažniau keistų savo lytinius partnerius, kad būtinai išmėgintų visas įmanomas sekso rūšis ir pan – juk taip linksmiau.. O jei iš tikro, tai Peer Education vienas iš tikslų yra tas, kad apie aktualius jaunuoliams dalykus ateina šnekėti iš esmės jų bendraamžiai.. Aš esu už lytinį ugdymą mokyklose – ir tai tikrai nėra taip, kad tuo būtų skatinami nepilnamečiai užsiimti lytiniais santykiais. Šito tikslas yra kad jei jau jie pradeda, tai tegu bent būna saugūs, žino kaip apsisaugoti, kokie pavojai tyko ir išsklaidyti įvairius tikrai plačiai vyraujančius mitus, tokius kaip “per pirmą kartą pastoti neįmanoma”; “per mėnesines pastoti neįmanoma”; “nutrauktas lytinis aktas yra patikimas metodas” ir daugybę kitų, su kuriais man vedant užsiėmimus teko ne kartą susidurti. Juk į mokyklas atveda kartais tetas gydytojas, vaikai pakikena ir dažnai gėdijasi užduoti kokį klausimą – o su bendraamžiu šnekėti paprasčiau. Taip skatinamas “awareness” jaunimo, nes tikrai informacijos, ypač kaimuose ir mažuose miesteliuose gyvenantiems trūksta ir gajūs įvairūs mitai. Ir tikrai Lietuvoje tai nėra plačiai priimtina – tuo užsiima tik “Bendraamžiai” Klaipėdoje ir “In Corpore” Vilniuje (kiek man žinoma) – o daug kas, net katalikų bažnyčios galvos, apskritai norėtų tai uždrausti ir pakasti – vėlgi priežastis – kad lytinis ugdymas SKATINA nepilnamečius pradėti lytinius santykius. Tikrai ne. Jei žmonės apmokyti ir tikrai profesionalūs, kaip tik stengiamasi skatinti diskusijas, turėti savo nuomonę, nepasiduoti spaudimui, kad jie žinotų, ką daryti su savo seksualumu.. Teko vesti užsiėmimus vienoje profesinėje mokykloje. Vedžiau pirmakursėms, pavasarį, tai merginom ten po 16m max, tai grupėje iš 23 merginų jau 8!!! buvo nėščios – tai sakot nereikia lytinio ugdymo? Kaip tik reikia skatinti.. Čia ne lytinio ugdymo švietėjai propaguoja ankstyvus lytinius santykius – o TV. Kada paskutinį kartą matėte, kad prieš puldami į lovą kokie filmo veikėjai bent pareikštų apie apsaugos priemones? Tikrai retai nutinkantis dalykas. Viskas piešiama pagrinde kaip gėlytės, o apie pasekmes ne visada ir aišku. Koks sudaromas lytinių santykių vaizdas? Jie parduodami kaip prekė – ir tai dažnai skatina susidaryti netinkamą vaizdą. Draugai, kurie giriasi santykių gausa, nors iš tikro dar ramūs kaip avinėliai. Lytinis ugdymas tam ir reikalingas, kad informuotų, kad galėtų atsakyti į kylančius klausimus.. Ir tikrai mes atsistoję nepropaguojame tuoj pat bėgti į gatvę, pasigauti ką nors ir… Man čia labai patinka žodis “awareness”, net nežinau kaip tiksliai jis lietuviškai skambėtų. Žodžiu, šito mano pasisakymo tikslas – apginti lytinį ugdymą, nes kontrargumentai dažnai tikrai nepagrįsti ir juokingi. Čia ne lytinio ugdymo švietėjai skatina lytinius santykius, o pasikartosiu – mieloji brangioji mass media, va.. O kiek man dar teko juokingų dalykų skaityti – ypač kai paskaičiau apie tai, kad buvusių partnerių biolaukai ar kažkas tokio įsirašo ir paskui vaikai turi visų buvusių partnerių genus – WTF? Aš antrą kartą net skaityti nenoriu.. Tai gal ir ne visai tiksliai čia tinkamais terminais išsireiškiau, bet mintis maždaug ta.. Paskaitynėkite šio tinklapio ir kitus straipsnius šia tema – perlų perlai. Ir tokia info skleidžiama.. Ne tai, kad aš būčiau už ten daugybę partnerių and stuff – bet jei jau žmonės iki to prieina, tai tegu bent turi teisingą info. Ir mes visada per užsiėmimus sakydavom – kad geriausia apsaugos priemonė – susilaikymas.. Tai gal tiek šiam kartui..

     
    • DarkSkyGhost 9:32 pm on January 11, 2010 Permalink | Reply

      O kam bažnyčiai reikalingas tas lytinis ugdymas? Pagalvok, juk jiems kaip tik geriau.

      Jauni žmonės (patartina ir religingi) susilaukia vaikų ir jiems pasunkėja gyvenimas. Mažai tikėtina, kad jie išsikapstys iš…blogos nuotaikos, susigadintų santykių, socialinio spaudimo. Gal net atsivers religijai. Taip galbūt net būtų užkirstas kelias tolesniam išsilavinimui. Toliau jie patys negalėtų deramai išmokyti savo vaikų ir jų vaikai susilauktų. Uždaras ratas.

      Kvaili (skaityti – neišmokyti) ir religingi (nebūtinai) ir toliau dauginsis, o protingi (skaityti – gavę lytinį ugdymą) ir nereligingi (nebūtinai) susilaikys, nesidaugins, ir jų skaičius nedidės, ar nes sumažės.

      Galiausiai piktiems ir blogų kėslų turintiems dėdėms bus lengviau valdyti žmones, ar bent jau šiek tiek atitolins jų nuvertimą.

      • crazyvoveriukas 8:08 am on January 12, 2010 Permalink | Reply

        yes, viena iš galimybių, aišku, dar kartais priklauso ir nuo parapijos kunigo – visų nesužiūrėsi, yra tokių, kurie vykdo lytinį ugdymą (viena mergina pasidalino savo patirtimi).. 🙂

        • DarkSkyGhost 8:42 am on January 12, 2010 Permalink

          Vykdo as in praktiškai vykdo..?

        • crazyvoveriukas 9:04 am on January 12, 2010 Permalink

          mhm, rengia lytinio ugdymo seminarus, kur nieko apie Dievą nešneka ir pan, bet čia vienetai manau, na ne patys kunigai veda, bet jaunimas, tik jų iniciatyva

        • DarkSkyGhost 9:12 am on January 12, 2010 Permalink

          Oooh. Pamaniau, kad “individualios” pamokos su kunigais.

        • crazyvoveriukas 9:13 am on January 12, 2010 Permalink

          žodžiu, yra gerų dalykų, dar ne viskas prarasta, bet tendencija išlieka, tai vis tik reiktų plėsti visą lytinio ugdymo sistemą, kad ir parinkti lytinio ugdymo švietėjai žinotų, ką šneka, kad nebūtų papirkti firmų ir pan., bet tam reikia visapusiško bendradarbiavimo – kad visuomenei būtų suteikiama nešališka info apie lytinį ugdymą, kad bažnyčia apsispręstų, niu kad neišsigimtų paskui – laikas parodys 🙂

          niu taip, individualios pamokos būtų kiek keista :>

        • DarkSkyGhost 9:14 am on January 12, 2010 Permalink

          Juk kažkuriose šalyse jau kurį laiką sėkmingai vyksta tas ugdymas. Tereikia sekti jų pėdomis.

    • Almantas 3:46 pm on January 16, 2010 Permalink | Reply

      \\ “nutrauktas lytinis aktas yra patikimas metodas”

      Yra keletą nedidelio masto tyrimų, kurie parodė, jog prieš ejakuliaciją esančiame lubrikaciniame varpos skystyje nėra spermos.
      Tiksliau, yra, bet spermatozoidų kiekis yra net keletą sykių mažesnis už “nevaisingumo” kiekį.

      Teisingas tokio antinėštumo būdo vartojimas yra – gerai apsiprausti ir šlapintis, kad pravalytų takus nuo užsilikusios spermos.

      Šio metodo sėkmingumo procentai sueina su prezervatyvų sėkmingumo procentais.
      Beeeet reikia didelio masto tyrimo, kad tikrai patvirtintų.

      • poctipikasso 8:20 pm on January 16, 2010 Permalink | Reply

        nu kaip, manau plaukis nesiplovęs, jei nespėsi ištraukt – šlapinimasis ir apsiprausimas jau niekam nepadės

        • litho 8:23 pm on February 6, 2010 Permalink

          Reikia mokytis koncentracijos. Kai atrodysi kaip budistų vienuolis, jau visos žinos, kad susilaikyti moki ;D

  • crazyvoveriukas 9:43 pm on November 22, 2009 Permalink | Reply
    Tags: mintys   

    Pamąstymai 

    a) skauda pirštukai – pradedu po truputį įvaldyti gitarą (iš pradžių žaidžiau su elektrine, bet paskui supratau, kad visai su akustine nesusitvarkau, tai grįžau prie mokymosi groti su akustine), pramokau šiek tiek RHCP “Other side”, va ir Antono pasiūlytą variaciją, kurią pagrojus skauda visą ranką ;D jau nebesijaučiu taip nevykusiai, kai nesiseka – juk tik mokaus ir nėr čia ko iš savęs iškart reikalaut perfekcionizmo ;D tad kai nebesijaudinu, visai neblogai einasi 🙂
    b) noriu žiemos 🙂 turim nuostabius žieminius drabužius, kuriuos norisi apsivilkti, o dabartinis oras toks netikęs – su žieminiais per šilta, o kažkaip rudeniniai drabužiai irgi ne iki galo veža, nes bet kokiu atveju grįžti namo šlapiom kojom, va :>
    c) mokausi 🙂 psichologija rules – kai pažiūri kokias Yale ar UCLA paskaitas ;D nes savose… toliau šia tema šiandien nekontempliuosiu gal.. Et, kad bent būtų laiko paskaityti kas įdomu iš tos pačios psichologijos, bet kam rūpi tai, kad domiesi kažkuo, ko programoj net su žiburiu nerasi.. bet vuolia – online lectures iš geriausių univerų šią spragą šiek tiek užpildo 🙂 juk psichologija pagal idėją rimtas mokslas, juk gal galų gale paskui žmones konsultuoti reiks.. mažiukam geriau, jiem jau kažkiek ligtais ima derinti programą, o mes kaip ir likimo valiai – sena tvarka, jokio gilesnio supratimo ar daugiau specialybinių dalykų ar bent galimybės rinktis.. bet whatever ;D gal vis tik reikėjo po antro kurso išvažiuot Londonan mumi? Būčiau va sau UEL mokiusis tą pačią psichologiją, kur tieeeek įdomių paskaitų, kurias gali pasirinkti, mmm… tik va ekonominiai ir vertybiniai pamąstymai lėmė tai, kad likom 🙂 na aš nesigailiu, nes dabar jau esu pagavusi, ką ir kaip reikia daryti – daugiau papildomai ir nesitikėti, kad univere galima kažko išmokti ;D
    d) rašydama autoportretą supratau, kad man prie širdies kognityvistai – jau ir ankščiau buvo, kai dar mokymosi teorijas ėjom, o dabar einam asmenybės. Rašiau pagal G.Kelly konstruktų teoriją – sudėtingoka, ryt atiduosiu dėstytojui ir paskui pasidalinsiu savo rezultatais – ar nors man ir patiko, aš sugebėjau suprast ;D dar svarstydama apie kitas paradigmas, iš ko galima rašyti, susižavėjau egzistencine psichologija ir planuoju daugiau pasidomėti, nes dabar tik labai bendrais bruožais užčiuopiau 🙂 bet paskutinis autoportretas greičiausiai bus iš socialinės-kognityvinės A.Bandura teorijos 🙂
    e) nemėgstu Maslow, niu neužkabina jis manęs
    f) Introduction to Child Development graudžiai žiūri į mane ir klausia – kada vėl sugrįši prie skaitymo? Nežinau.. Nes norisi daugiau ir gitara pagroti, ir paskaitas online pažiūrėti, bet pažadu grįžti ir vėl dalintis savo pastebėjimais 😉 čia per socialinės psi paskaitą skaičiau šiek tiek:

    • gebėjimas atpažinti mamos balsą įgyjamas dar iki gimimo (čia susiję ir su girdimumu – nes geriausiai vaisius girdi, kai kažkas šneka, nes oda šiaip nėra labai pralaidi, tai tik atitinkami dažniai prasibrauna)
    • gebėjimas atpažinti girdimą muziką formuojasi po 30sav (rock on)
    • lytėjimo pojūtis susiformuoja apie 8sav – jei 8-9 sav paliečiamas žandukas, vaisius traukiasi, o nuo 14sav juda link lytėjimo. Nuo 13sav deda rankutes prie veiduko (jau būna jautri visa galva ir nugara ir aišku jie ypač daug stimuliacijos gauna jei yra ne vieni – dvynukų, trynukų ir kitų n-tukų atveju :))

    g) socialinė psichologija manęs neveža. Tad kai reikės kurso darbui (čia visai kas kita nei kursinis!!!! – tipo) tyrimą daryt, bus bėdos, nes ta preliminari idėja, kurią pristačiau truputį prasilenkia su realybe. O kursinis juk mano (ir Antono) tikrai ne iš tokių abstrakčių dalykų – o iš psichofiziologijos. Motorika, EMG and stuff, kur reikės išmokt su elektrodais draugaut ir pan. Tai nepatinka man socialinė. Bent jau tyrimą iš jos atlikinėti yra ne fun…
    h) įsigijom fotografavimo priemonę 🙂 that is awesome 🙂 kai bus geras oras ir įsigysim tinkamą dėklą – judėsim į kadrų medžioklę 🙂
    i) eeee, ir užteks kol kas čia iš mano pusės pamąstymų (:

     
    • Almantas 11:58 am on January 16, 2010 Permalink | Reply

      \\ Būčiau va sau UEL mokiusis tą pačią psichologiją, kur tieeeek įdomių paskaitų, kurias gali pasirinkti, mmm…

      Nėra nei Anglijoje, nei Yale`e taip gerai. Svetima žolė žalesnė. Manau, kartkartėmis pamaišyti būtų naudinga, bet.
      Priminsiu iš klasiokų pvz: aš nepažįstu nė vieno asmens, kuris planuoja magistrą studijuoti Lietuvoje. Išskyrus Ievą Davidenko.
      O iš mano observacijos, atvirkštinis variantas geresnis. Bakalauras lt, magistras ten.

      Tsakant, gerai, tau yra duodama laisvė vat domėtis gilintis kur nori. Bet kas iš to, jei tai, kur tu gilinaisi, neįteisinama? O ką jie tau suteikia, yra mažiau, nei pas mus.
      Kol kas tokie įspūdžiai man susidaro. Nū vateva. Aš itin gailiuosi čia studijavęs. : )

      \\ b
      Jau apturėjot ;D bet deja ir nepamačiau.

      Kas yra kognityvioji psichologija? Parašei, kad patiko, bet ne visi psichologai, kurie skaito jūsų blogą ;D

      • crazyvoveriukas 12:20 pm on January 16, 2010 Permalink | Reply

        dėl UEL aš iš esmės pajuokavau 🙂
        apskritai nematau prasmės mokytis daugelio dalykų, kad ir kur jie būtų dėstomi, bet whatever..
        apie psichologiją apskritai nenoriu šnekėti, nes man jau bloga nuo jos ir visiškai nematau joje prasmės, va, jokioje.. dabar mane veža visai kas kita ir stengsiuos paraleliai tam skirti daugiau dėmesio.. o dėl magistro.. gal net jo nesimokysiu, gal pasiimsiu antrą bakalaurą, bet profesinį 🙂

  • crazyvoveriukas 9:18 pm on October 24, 2009 Permalink | Reply
    Tags: mintys   

    Negalėjau nepasidalinti savo šiandienos … 

    Negalėjau nepasidalinti savo šiandienos lyriniu nukrypimu į 90-uosius kažkelintuosius, kai man buvo kokie 7-10 metų ;D Tai va, taip ir vyrą pažindinau su senais ŽAS’ais, Sel, XXL, Junior, UZI, Karališka Erdve ir Trumpu Sujungimu ;D Et, iš tikro buvo smagu..
    Vaikystėje mane veikė įvairiausio stiliaus muzika – tėtis pirko daug kompaktų įvairių, tai būdama 5-6 metų jau buvau susipažinusi su tokiais grandais kaip Queen, Elton John, Pink Floyd, The Beatles ir dauuuuugybe kitų – ir man patiko (dabar klasikinis rokas yra mano mėgstamiausia muzika). Po tėčio mirties mano muzikinį skonį ėmė formuoti brolis – taip pažindinausi su ŽAS, XXL (brolis sakė jų ant ‘bajerio’ klausydavo), UZI, Cypress Hill, House of Pain, Wu Tang ir kitais tuo metu ant bangos buvusiais atlikėjais ir grupėm. Kaip ir būdinga daugumai jaunesniųjų broliukų ir sesučių, tai ir aš copy-cat’inau brolį – tuo metu kiek pamenu vyko pasiskirstymas reiveriai – forsai – reperiai – tai ir aš kopijuodama brolį išprašiau mamos, kad nupirktų man ‘lenarus’, kedukus šustrus, didelį golfą, o skarelę ant galvos nukėliau nuo brolio – buvau šustrausia antrokė mokykloje ;D net vyresniokai su manim sveikindavosi ir sakydavo ‘jėga’ 😀 tai buvau pasikėlus ;D
    Paskui žinoma yra bendraamžiai – taip vyksta pažindinimasis su Junior ar Karališka Erdve (jau aišku neminiu iš užsienių nuskambančių Spice Girls :)). O jau šokiai kokie buvo stovykloje “Pasaka” – awesome ;D sau mažutė 10 metų oi kaip šokdavau, labiausiai laukiama dienos dalis – na ir aišku kokia muzika skambėjo – taip mintinai ir išmokau Rebelheart “Ilgas kelias” 🙂
    Oi, ir kaip galėjau pamiršti – pagrindinė grupė, su kuria susipažinau brolio dėka – Foje 🙂 pamenu, kaip jis ėjo į jų baigiamąjį koncertą Klaipėdoje ir paskui dalinosi įspūdžiais – kaip į jį krypo šalia esančių aplinkinių dėmesys, kai buvo grojama daina “Mėlyni plaukai” (ir tikrai ne todėl, kad jis buvo mėlynai plaukus nusidažęs :)). Va. Smagu prisimint, I am smiling in my brain 🙂
    Apskritai esu dėkinga savo tėčiui ir broliui už suformuotą teisingą muzikinį skonį – manau, kad sugebu atskirti, kas verta dėmesio, o kas ne (aišku su savom kelių keistų mėgstamų dainų išlygom :)). Na ir žinoma mano pažindinimasis su muzika tuo neužsibaigia – nestagnuoju šiuo klausimu, vis daugiau visko naujo atrandu, nes pasauly tiek muzikos! Ir toliau man įtaką daro brolis, draugai, Antonas (supažindinę mane su Tears for Fears, Infected Mushroom, NIN, Korn, Pearl Jam ir kt.).
    Esu universali įvairaus stiliaus muzikos klausyme, išskyrus…….. (čia galite įdėti didelę gausybę lietuviškos padangės ale žvaigždžių, kažkokio hip-hop mutanto crunk atlikėjus, visokias gagas, mažus veinus ir t.t. brr brr brr…..) Atsiprašau, jei ką įžeidžiau, kiekvienam savo, bet…yra BET ;D
    Na gal užteks čia mano nukrypimų, pabaigai norėčiau pasidalinti citata iš XXL kūrinuko “Jeigu nori paskraidyt”:
    “Jeigu būčiau lėktuvėlis,
    Mažas vėjo malūnėlis,
    Paskraidinčiau jus visus,
    Ir mažus ir didelius”.
    Over and out 🙂 *Simona eina toliau mokintis groti gitara*

     
    • Homo Simulacrum 10:45 pm on November 25, 2009 Permalink | Reply

      cha cha, nebloga idėja viešas dienoraštis. Man patinka!!! Manau greitu metu ir aš čia tupėsiu.

    • Litho 7:52 pm on November 28, 2009 Permalink | Reply

      Labai malonus įrašas. : )

      Manosios vaikystės muzikos skonio, tai man patiko popsas. Yes, I LIKED SPICE GIRLS.
      Bet, bet, bet… Pats blogiausias. Patys blogiausi tiksliau. Marą ir badą nešantys per pasaulio šalis atlikėjai mane traumavo amžiams. Buvau nusipirkęs NSync albumą.

      Man jų diskas itin patiko ir jo klausydavaus itin dažnai. Tada buvo gerai, dabar yra trauma, kai ypatingai ši daina http://www.youtube.com/watch?v=8VH9EdrL_ns&feature=PlayList&p=CA4547FA3DA75AE4&playnext=1&playnext_from=PL&index=4 yra taip išdeginta tavo smegenyse, kad jos priedainis ir melodija man gali atsikartoti kasdien, ir gan dažnai…

      • crazyvoveriukas 8:05 am on November 29, 2009 Permalink | Reply

        hm, keista, va šitos dainos ir net nepamenu ;D matai, aš labiau Backstreet Boys mėgau ;D

c
Compose new post
j
Next post/Next comment
k
Previous post/Previous comment
r
Reply
e
Edit
o
Show/Hide comments
t
Go to top
l
Go to login
h
Show/Hide help
shift + esc
Cancel
%d bloggers like this: