Emigruoti ar ne?

Na, tiesą sakant, gal pavadinimas ir ne visai tinkamas, bet tiesiog norėjau pasidalinti savo buvusiais, bet laikinai pristabdytais planais.

Taigi šiuo metu turėčiau sėdėti mikriuke į šalį, kurioje lyja braškėmis ir sninga bananais, šalyje, kurioje net pradėjęs dirbti indų plovėju, būtinai pateksi į tą vieną procentą, kurie tampa direktoriais. Bet nesu. Buvo ilgais svarstytas važiavimo/likimo klausimas, mat, pagal idėją, išvažiuoti galvojame abu su vyru, bet ta didi šalis, deja, taip bijo svetimų gyvūnų, kad karantino laikotarpis šuniui baisiai ilgas – ir mes dar bent tris mėnesius šuns negalime niekur pajudinti. Palikti kažkam ne išeitis, nes ji mūsų ieškotų, o kadangi ji vargšė ir taip paimta iš prieglaudos, tai koks stresas vargšei Akirai būtų, kai ji mūsų jau per minutę pasiilgsta. Tad buvo sumąstytas racionalus planas – kad jau aš nedirbu, o Antonas turi darbą, gal reiktų man važiuoti – yra kur gyventi, miestą pažįstu gana neblogai, esu jau ten darbavusis – tad tai geriausias sprendimas. Gal ir atrodė geriausias iki vakar vakaro, kai į lagaminus netilpo visi daiktai, kurių gūdžiuoju žiemos laikotarpiu gali prireikti, ir eilinį kartą susimąsčiau, kas man svarbiau gyvenime?

Lingavau iš kampo į kampą, didžioji dalis draugų paleisti nenorėjo, o bet svarbiausia – tai širdis juk liktų čia. Sėdėjau ir galvojau, laukiau nušvitimo, ir jis atėjo – pažiūrėjau į vyrą ir pagalvojau, juk taip faina vakare susirangyti ant sofos, apsikabinti, tiesiog būti kartu – ir tai man svarbiausia. Tegu eina tas racionalumas kol kas pasivaikščioti, važiuosim mes žiemą kartu – ir nesvarbu, kad santaupų turėsim mažiau, kad nežinia, ar  dabar susirasiu darbą, ar kad dviese būti ieškančiais darbo daug sunkiau – bet prarasti tris mėnesius su mylimu žmogumi neverta, ypač, jei badas nepuola, o ir užjūrio pažadai tik teoriniai. Tad kol kas lieku čia – toks buvo mano sprendimas antrą valandą nakties.

Turiu planų, lūkesčių, kurių neįmanoma pasiekti Lietvoje – čia tiesiog tai, kuo aš domiuosi, yra visiškai nevystoma, tad galutiniame variante vis tiek išlėksim, labiausiai dėl magistro studijų, o gal ir savo svajonių darbą pavyktų gauti (nes, darkart sakau, LT jis tikrai nepasiekiamas).

O dabar džiaugsiuosi tuo, kad likau, kad širdis neverkia, ir toliau plėsiu savo žinias – kiek daug man dabar reikia iš naujo išmokti, prisiminti, sužinoti – nežinau kaip sutilpti laike.

(P.S. darbo paieška užima baisiai daug laiko, nes padavėja dirbti jau man tarsi ir nebesinori, o ir nelabai galiu.)

P.P.S. reikia pagaliau nuvalyti voratinklius nuo blogo, mes sugrįžtame į virtualų pasaulį.