Laisvosios asociacijos arba čia ir dabar

Aš suprantu, kad dauguma mano pažįstamų užaugo tam tikromis šiltnamio sąlygomis ir manęs nesupras – jie gyvena iš to, ką jų tėveliai ar mamytės kažkada pasiekė ar vis dar siekia dėl jų, arba bent jau turėjo pilnas šeimas, tad tai yra toks inkubatorius, į kurį nepatenka iš išorės ateinanti info. Juk mąstymas reikalauja nemažai pastangų ir negali priešintis tam geram gyvenimui, kuris dabar yra užtikrintas – gali sau n metų mokytis ir nedirbti, nes yra tėveliai. Yra tėvelių tetos, draugės, seserys ar broliai, kurie kažką pažįsta, kažkur dirba, kažką girdėjo ar gali su kažkuo pakalbėti, tada ir niekur nedirbęs šikniukas gauna sau apydirektoriaus poziciją. Heh, kažkam gali pasirodyti, kad tai pavydas dabar kalba mano lūpomis (pirštais), bet greičiau čia kalba liūdesys ir gailestis, kad nors dauguma tų žmonių yra pakankamai išsilavinę, tik keletas taps pagalbininkais statant gelbėjimosivaltis, o didžioji dalis sėdės laivo klube skambant trankiai muzikai ir negirdės sirenų, kad laivas tai skęsta. Na, gal paskui ir atsipeikės, dar nepraradau tikėjimo žmonėmis taip stipriai. Be to, turiu nuostabius draugus.
Kažkas gali pagalvoti, kad skundžiuosi aš čia tik ir nieko nedarau. O aš darau labai daug – visų pirma atvėriau savo protą įvairioms galimybėms, o ne tik dibrk-pirk-mirk filosofijai. Taip pat ieškausi darbo ir matau, kaip be pažinčių ir tinkamos prostitucijos, oi, atsiprašau, savęs pardavinėjimo a.k.a. pardavimo plano, sudėtinga net pardavėja įsidarbinti, bo jei dirbai daug metų padavėja tai tik barui ir tetinki. Ir nesvarbu tas aukštasis, kurio aš tikrai neprasėdėjau miegodama, vadinasi turiu puikius tuos įgūdžius, kuriuos turėtų turėti aukštąją baigęs asmuo, bet vietoj restorano admin vietos pasiūlo padavėjos – nes nu juk patirties nėra vadovavimo, ir nesvarbu, kad per savaitę perkąstų žmogus sistemą – laikas pinigai, tad apmokymai brangiai kainuoja (taip, čia šiek tiek pasiskundžiau). O ir dar tai, kad suteikia bereikalingų vilčių – eini žmogus, dirbi, bandai, sako darbas bus, o paskui – vis tik žmonių nereikia. Ir nafik aš tada gaištu savo laiką. Tebūnie, patirtis. Jau dėjau aš ant darbo pokalbių (juolab organizacinės psi kursas praeitas, o dėl to dar juokingesni tie interviu su savo stipriųjų/silpnųjų savybių klausimais dėl fakin’ pardavėjos darbo). O šiaip matyt galvoja, kad aš per gera, nes a) su aukšuoju b) pripratusi prie dideliųbabkių dirbant padavėja. Vadinasi darbas su fiksuotu vos daugiau nei minimumas atlyginimu manęs negali tenkinti, nu nes cmon, dirba ten tik studentai or smth.
Kažkas dabar pasakytų – na tai nafik ieškoti samdomo darbo, juk reikia kurti savo, dirbti sau. Dabar labai populiarūs visokie savipaskatinimo seminarai, verslumo ugdymai and so on. O aš nenoriu. Ne todėl, kad negaliu, o nenoriu. Nes oi, aš galiu litpi per galvas ir spardyti šiknas, siekti savo tikslų, bet man yra svarbesnių dalykų. Aš visiškai neturiu nieko prieš samdomą darbą, jei už jį yra sąžiningai atlyginama ir aš galiu gyventi – atidirbi savo darbus kiek įmanoma geriau, ir uždarai duris, laisvalaikį skirdama šeimai, pomėgiams ar tinginiavimui, mokymuisi naujų dalykų, tobulėjimui. Ačiū, nereikia man savo verslo, mačiau, kur tai privedė mano a.a. tėtį. Fuck you, you motherfucking self-made people. O gal dauguma ir ne self-made, o mommy or daddy or aunt made or whatever. Man sunku, nes aš mąstau. Man sunku, nes nu negaliu aš pastatyti pinigų į pirmą vietą. Negaliu žmogiškumo palikti kažkur už savęs, nes esu geras žmogus.
Taigi neaiškinkit man, kad sistema veikia. Neaiškinkit man, kad visi yra unikalūs ir kiekvienas gali pasiekti visko, o nepasiekia, nes tingi šiknas pajudinti. Kai kurie nori tiesiog gyventi – ne egzistuoti, o gyventi, bet gyventi saugiai. Heh, viena dėstytoja universitete mane buvo išvadinusi nenormalia, kai pasakiau, jog nenoriu kurti savo verslo ar vadovauti kokiai ultra-mega kompanijai. Nes juk visi mes turime to norėti – visagalis dėdė kapitalizmas taip liepia, nes tada kiekvienas tampame tinkamu varžteliu sistemoje, atlikdami visus būtiniausius darbus ir užpildydami spragas. Nes juk jei visi bus turtingi, kas tūlikus valys, bl**, kas gatves šluos?
Tad taip kiekvienas nuo gimimo unikalus ir nepakartojamas, to be “sau šefas” ir užima tam tikras pozicijas visuomenėje. Ypatingi, kitokie ir visi vienodi. O dar tai, kad esame skatinami galvoti, kad pakankamai pasistengę, būtinai kažką pasieksime. Jei nepasiekei, vadinasi nepakankamai stengeisi. O tada žmonės liūdi, puola į depresijas – nes juk aš turėjau pasiekti, nepakankamai stengiausi, esu nevykėlis, jei man nepasisekė. Pažiūri po dešimtes metų į savo daug pasiekusius inovatyvius klasiokus ir eini šokti per  langą apsikabinęs savo kelis aukštuosius, o visi tik palinksės galvas ir sakys – nepasisekė, matyt, nepakankamai pasistengė, aš žinojau, kad tokia gyvenimo fsf prie gero neprives, o juk toks potencialas buvo and so on.
Ir man ne gėda dirbti pardavėja, ir nematau nieko blogo tame darbe, cmon, dirbau kasininke beveik savo kieme parduotuvėje, kur teko sutikti daug klasiokų tėvelių, kurie tik pažiūrėdavo ir nugirsdavai “o va mano vaikas tai jau kontoroj XXX įsidarbino” ir pagalvoji tada “pašla n*****”, nes žinau aš tą tavo vaikelį, su kuriuo pašnekėjus išsivemti norisi, ir šnekėti nėra apie ką, nes juk jis yra tas awesome “self-made” motherfucker.
Nebijokit, būdama bedarbė, iš jūsų mokesčių mokėtojų pinigų negyvenu – niekas man neduoda jokios pašalpos, na gerai, tik psd mokėti pačiai nereikia, na bet juk kaip aš tapsiu sėkmingu žmogumi, jei pasigydyti negalėsiu kai prireiks? Tai va, nepriekaištaukit, juk siekiu tikslų.
Fakin’ penkmečio gyvenimo planas – kam jis? Gyvena žmogai ir pamiršta, kad miršta žmonės, if what. Ir net jei sėdėsi namie, ar esi apsaugotas, kad lubos ant galvos nenukris, o einant gatve kokia kosmoso šiukšlė ant galvos nebumptels.
Ir taip, nekenčiu aš tų rašančiųjų – va, darykit tokius žingsnius, ir jums pasiseks, nes pažiūrėkit, man tai sekasi, o tie, kas taip nedarote, esate sumauti tinginiai ir tik jūs patys
kalti, kad dabar neužkalat melejonų. Oh well, I will drown myself in self contempt and misery, like a worthless whatever I am. O kas į lentynas sudės jums jūsų prada rankinukus? Va va, taip ir pagalvojau.
Žodžiu, tokios šią akimirką buvo mano laisvosios asociacijos, jei trūksta tvarkos ar logikos – I don’t give a flying shit (honey badger mode, my dears).
Einu self-education užsiimti, perskaičiau per savo nedarbo laiką tris nuostabias Antono dovanotas knygas ir užbaigiau awesome paskaitų ciklą – turiu apie ką parašyti, reikia eiti nusibraižyti pačiai padorius smegenų žemėlapius.
Ir kadanors aš jūsų vaikus mokysiu biologijos (arba anglų), if what.

Advertisements