Atostogos pt. 1 – the journey to London 

Sveiki sveiki!

Šimtas metų praėjo nuo paskutinių blogo postų, bet metas vėl kibti į rašymus. Pradėsime nuo pačių įsimintiniausių atostogų so far (nelabai mes kur išvažiuojam). Nuotykių tikrai netrūko, tiek smagių, tiek ir nelabai. Bet apie viską nuo pradžių.

Nuotykiai prasidėjo jau pačią pirmąją kelionės dieną. Mat nusprendėm mes ne skristi, o važiuoti mikriuku. Savo paslaugas siūlančių įmonių labai daug, inernete susiradom patraukliausiai atrodantį pasiūlymą – ir susitarėm. Tik gražios nuotraukos internete, deja, nelabai koreliavo su tuo, kas mūsų laukė realiai. Vietoj naujo VW, buvo koks tai jau pagyvenęs Merceded busiukas, viduje viskas buvo pertvarkyta taip, kad galima būtų padaryti didesnį bagažo skyrių, you know, siuntiniams gentainiaims salose. Švaros irgi buvo ne per daug (kas mus pažįsta, žino, kad mes šiek tiek obsessed). Priedo, jis dar priekaba tempė kitą automobilį (tai taps svarbia detale tolimesniame pasakojime). Aš iš tikro neklausiau, kiek truks kelionė, bet primečiau, kad tikrai ilgiau 30h nevažiuosim. Riiight. Kadangi kelio atgal jau nebuvo, sėdom mes keliauti. Iš Vilniaus pajudėjom 21h ir tai buvo šeštadienis. Galima buvo pasidžiaugti bent tuo, kad galutinai pakeliui surinktas mikriuko kontingentas buvo pakankamai geras – jokių tikrų gezų ir pan. Kokią 1h nakties pasiekėm Lenkiją, ir ten susitikom kitą ekipažą. O jame jau tūsinosi šiek tiek karikatūrinių gezų. Nuotraukų iki šio taško ir vėliau nėra, nes buvo naktis, o ir šiaip, reikėjo susitaikyti su savo situacija.
Kaip nemaža dalis turbūt žinot, Lenkijoj keliai daug kur mokami. Mūsų vežėjai turėjo kokias tai spec korteles, kurias reikia vis papildyti. Kadangi vienas mikriukas neturėjo pasipildęs, tai stojome kiekvienoje degalinėje ir jie ieškojo, kur pasipildyt. Some hours lost with that. Tada kažkuriame punkte pravažiavome policiją, o antrasis mikriukas turėjo kokių tais problemų, tai jis nusuko nuo kelio. Kadangi laukti jo galėjo tekti ilgai (gavosi kažkur iki valandos), sustojome Lenkijoj “Zoo Safari” – ir pasirodo, ten tikrai nemokamas mini zoo. Tai buvo kažkur 11h dienos sekmadienį. Kaip žinia, mėgstu gyvūniukus, ir nors nemėgstu zoo sodų, fottooooo:

ImageImageImage

*insert virusinį video su ožkom here*

Imagešitie tai lakstė po visą teritoriją, tad aš, žinoma, įklimpau į jų paliktas dovanasImageImageImage

Netikėtas gyvūnų derinys viename aptvare

ImageFrench the Llama

Image

ImageImage

Romantiškas fūrų vaizdas už tvoros, ak

ImageAt least they were not throwing poop at us

Imagebird pooooop

Image

Image

Taigi, turėjom laiko pasivaikščioti ir atgaivinti savo užpakalius ir atvykus antrajam mikriukui, pajudėjom toliau. Kažkur apie 13h buvo Vokietijoj, tik neilgai truko mūsų kelionė iki kito ilgo sustojimo – pažintis su Vokietija prasidėjo nuo pažinties su autobano policija. Mat sekmadieniais niekur ten negali fūros važinėti, tai mūsų du mikriukai su prikabintomis mašinomis iškart patraukė dėmesį, woohoo! Beveik valanda kokioj tai aikštelėj, kol policija tikrino dokumentus. Turėjau progą atgaminti vokiečių kalbos žinias, nes niekas iš važiuojančių vokiškai nemokėjo, o mus sustabdęs policininkas kažko laužytai angliškai šnekėjo, bet pavyko išsiaiškinti bent minimalius dalykus. Mums pasisekė iš tikro, kad paleido dar palyginus greitai. Jau mąstėm, kad gal reiks tranzuoti iki Londono.
Prieš pajudant pakeitė mikriukų komplektaciją ir mums įsodino tokį pusgirtį vyruką, kurį turėjo paleist Vokietijoje kažkokiam miestuke, kurio navigacija normaliai nerodė. porą valandų paklaidžioję – radom. Štai mūsų įspūdžiai so far:

Labai greitai paaiškėjo, kad tas vyrukas, kurį čia atvežėm, nėra susimokėjęs už kelionę. O Vokietijoje sekmadieniais nedirba jokios parduotuvės, tad bankomatai pasiekiami tik Sparkasse – spec vietose, kur yra bankomatai. Pakausčiau savo kalbos padargus, ir dar apie pusantros valandos ieškojom mažuose mieteliuose tos Sparkasse. Po kelių žmonių ir klaidingų posūkių pavyko įvykdyti šią neįmanomą misiją. Net ir vairuotojas pagaliau pasirodė beturintis humoro jausmą, ir ši paieška labai suartino mus visus keliautojus. Kokią didelę galią turi lengva neapykanta vienam žmogui. Pagaliau galutinai išsodinom tą puikųjį vyruką, ir likusius apie 800km iki Belgijos mus vežė vienas šis vairuotojas, o mes vis juokaudavom apie tai, kaip iš tikro reikia mums dabar bankomato. Su kitu mikriuku nebūtų buvę greičiau, nes jis sukiojosi po Olandiją, ten išleidinėjo žmones ir atidavinėjo siuntinius. Mums teko net jo palaukti. Belgijoj buvo naktis ir labai šalta. Pasiekėm keltą apie 3-4h nakties, o keltas turėjo išplaukti po 6h., tad buvo proga pagaliau šiek tiek nusnausti – kai nejudi ir per dvd nerodo jokio smegenis plaunančio siaubingo filmo ar negroja pošlos rusiškos “čiastuškės” (nors mano kelionės daina tapo Daft Punk “Get Lucky” – net nežinau, kiek kartų ji grojo).

Taigi, 4 ryto, Londonas dar nepasiektas. To be continued…

Advertisements