Thoughts about life and death

Manęs (ir mūsų) profilaktiškai vis paklausia – o kokie jūsų planai po univero baigimo? Ką studijuosit magistrantūroj? Ar tęsit ir siesit savo gyvenimą su psichologija? Anksčiau gal dar būčiau turėjus atsakymą ir suplanavus savo laiką, bet dabar – negaliu pasakyti. Neturim mes penkmečio plano (nors kažkas sako, kad tai bene būtina, norint kažko pasiekti, o ir vienas dėstytojas praeitą semestrą įkyriai tai kartojo), neturim mes ir dviejų metų ar vienerių metų plano – mes nežinom, ką mes darysim. Visokių nenumatytų dalykų būna, plius dauguma matyt pamiršta, kad mūsų vertybės ir požiūris į gyvenimą kiektais pasikeitė, kai pradėjom kurti šeimą.
Mūsų gyvenimo filosofija pasikeitė – gal anksčiau tiek nesusimąstydavom savo sveikata ir pan, o dabar galvoji jau ne tik apie save, bet ir apie žmogų šalia. Gyvename iš tikro nepamiršdami vieno dalyko, kurį pamiršta daug kas – tai yra mirtis. Ilgai aš apie tai negalvojau, bet labiausiai mane prabudino, kai  prieš pusantrų metų nuo ūminės leukemijos netikėtai numirė mano pusbrolis. Kaip jau rašėme savo temoje, apie tai, kodėl mes taip anksti nusprendėme susituokti ir pradėti kurti savo šeimą, mūsų atsakymas buvo – o kodėl ne? Kas yra garantuotas, kad rytoj dar bus gyvas? Tad kodėl dėl kažkokių neaiškių ir dar nepasiekiamų galimų dešimtmečio planų aukoti tai, ką gali turėti dabar? Šiandien. Nes nežinai, kas bus rytoj. Kažkas labai preciziškai susiplanuoja savo laiką – dabar mokslai, paskui darbas, kol uždirbsiu tiek ir tiek, o tada, apie 30m pagalvosiu apie šeimą. And? Iš tikro per tokius didelius planus galima pamiršti, kad ir DABAR turi daryti kažką, kad priartėtum prie to tikslo, apie kurį galvoji už kažkiek metų pradėti  vykdyti. Kai žiūri tiek toli į ateitį, susiplanuoji kiekvieną žingsnį, labai lengva nepastebėti to, kas vyksta dabar aplink. O kas, jei kažkas pasirodys ir nutiks anksčiau? Ar bus aukojama, nes tai nesuderinama su veiksmų planu? Ir taip galiausiai galima likti be nieko – nes jei kitą dieną tavęs nebus? Padarysiu rytoj. O jei nebepabusi? Susitaikysiu rytoj. O jei kito žmogaus nebebus? Miegos ir naktį sustos širdis.
Gyvenimas šia diena nėra kažkoks nebrandumas, nors vakarų visuomenei tai ne itin būdinga – reikia planuoti, reikia susirašyti tikslus, reikia padaryti – o kada gyventi per tuos planus? Aš esu šiandien čia, nežinau, kaip bus rytoj.
Toks trapus tas gyvenimas, ir laikas ne begalinis – o pamirštame tai. Aišku, sunku kasdien gyventi su mirties nuojauta, bet padeda neprarast budrumo tam tikra prasme ir gyvenimo skonis atrodo daug malonesnis. Kam atidėt rytojui tai, ką gali padaryti šiandien? Nes niekas negarantuoja, kad tas rytojus ateis.
Ką aš noriu pasakyti, yra tai, jog dažnai galvoju (galvojam) apie fundamentalesnius gyvenimo tikslus nei karjera, geras auto ir pan. Apskritai filosofiniai pamąstymai gajūs mūsų šeimoje – apie mirtį, apie gyvenimą, apie visuomenę, apie informaciją, apie žmones, apie tikslus, apie prasmę.
Iš tikro kaip yra nerealu apskritai tas faktas, kad mes gyvename – kad esame! Kiekvieną dieną. Jei ryte nubudai – diena jau gera. Nes esi, nes gali kažką padaryti, pasakyti kažkam gerą žodį, pabučiuoti mylimą žmogų, savo mamą, savo tėtį, brolius, seseris ar bendradarbius 🙂 Aš labai norėčiau turėti progą pabučiuoti savo tėtį. Ar parašyti jam žinutę. Ar paskambinti. Bet jau penkiolika metų žinau, kad niekada nebebus tokios progos. Niekada nebepamatysiu pusbrolio. Niekada neparašysiu kitam pažįstamam.  Ir kaip tada galima planuot kažką metams? Rytojui, nebent, geriausiu atveju. Aišku, dar paplanuojam ir mėnesiui – bet kadanors ir tiek nebeplanuosim. Ir tikrai ne banalu kasdien ištarti savo žmogui “myliu”, parašyti draugui, paskambinti artimajam. Ir tai reikia prisiminti kasdien – ne tik tada, kai susiduriam su mirtimi, kai pažiūrime kokį graudinantį video ar perskaitome graudinančią istoriją – taip gyventi reikia kasdien. Su baiminga pagarba ir laime, kad šiandien esi, kad yra šalia žmogus/žmonės, kad ir vienas esi – bet esi ir nubudęs tą rytą gali kažką pakeisti, išeiti į gatvę nešinas didele širdimi, kupinas gyvybės, nes kvėpuoji, jauti, kaip plaka širdis, kaip šąla rankos ir šlampa kojos ir neišlaikei kokio kolio. You are alive, my friend. Live it. Live the day. The hour. The minute.
Sunkiai man čia gal sekėsi išreikšti tai, kokie jausmai, kokios mintys verda manyje, bet kažkokią dalį minties pavyko perteikti. Ir ne – mes nežinome, ką veiksim pabaigę bakalaurą, nes pirma reikia dar jį pabaigti. O pirmiausia – nubusti rytoj. Apkabinkit ką nors (:

Advertisements