Konkurencija ar bendradarbiavimas?

Štai kur klausimas. Pasamprotausiu truputį apie tai. Per tris psichologijos kursus teko susipažinti su nemaža dalimi literatūros – su daugybe straipsnių, įvairių psichologijos „grandų“ darbais, įvairiomis psichologijos mokyklomis ar judėjimais. Tačiau paraleliai mane itin domina visuomenės procesai – kaip visuomenė formuoja individą ir kaip individas savo ruožtu daro įtaką visuomenei. Ar apskritai vyksta kokie nors kaitos procesai? Jei vyksta, tai kokie? Kokia kryptimi? Literatūros daugiau nei įmanoma aprėpti, ypač kai tenka mokytis ir nėra itin daug laiko privalomai literatūrai, o ką bekalbėti apie papildomą. Šioje „pamąstymų serijoje“ pateiksiu savo nuomonę vienu iš klausimų – konkurencijos ir bendradarbiavimo, individualumo ir bendruomeniškumo. Tai nebus išsami studija, nes tam reikia daug laiko ir kai pradedu ieškoti išnašų, tai suprantu, kad nieko neparašysiu ir nieko neperskaitysiu – nes tai tas patenka į rankas, ten geros idėjos, tai vieną knygą skaitau, tada kitą pamatau ir taip jau nuplaukė ne vienas galimas straipsnelis. Ilgai nevyniojus į vatą – apie viską nuo pradžių.

Paskutiniu metu dažniausiai tenka išgirsti tokius dalykus – reikia siekti karjeros (lipimas karjeros laiptais a.k.a. lipimas per kitų galvas), valytojos, kasininkės mažoje parduotuvėje ar pardavėjos prie stendo darbui reikalauja aukštesniojo arba aukštojo išsilavinimo (a.k.a. išsipisinėjimas), reikia konkuruoti – jei ne tu paimsi darbą, kažkas kitas jį dirbs. Todėl dailiname savo reziumė iš visų pusių, per darbo interviu lendame į šiknas tik tam, kad „šefo“ draugų draugas gautų tą darbą. Univere kova dėl stipendijos – pas mus nėra didelio bendradarbiavimo, didžioji dalis žmonių kiekvienas už save – kol jo neliečia, tai nepakels šiknos dėl kitų. Dirbi pamaininį darbą ir savo artimą žmogų pamatai tik naktį (kol kas dar nesusidūriau, bet mano aplinkoje ne vienas toks žmogus). Reikia geresnio pažymio, nes stojant į magistrantūrą niekas neatsižvelgs į tavo papildomas žinias, į tavo pasišventimą, o tik į pažymius – vadinasi tavo draugai yra tavo konkurentai, nes gali sutrukdyti tau patekti į nemokamą vietą. Ir tai mane taip pykdo. O dar išgirstu tokių minčių – bet juk žmogus yra konkurencingas iš prigimties, jam reikia kovoti, pasirodyti geresniu už kitus, būti geresniu už kaimyną. Aš turiu kažkokią idėją – ar aš ją atiduosiu už dyką? Tiesiog pasakysiu savo darbe kolegai – nueik pas bosą ir patark tą ir tą padaryti – gal pakilsi karjeros laiptais? No, Sir. Slapta pats nusliūkinsi pas bosą, pasakysi, kad tavo kolega daug ko nepastebi, kad tu turi idėją, kuri pakeistų visą firmos „gyvenimą“ ir atneštų nenusakomai didelį pelną. Tai tik pavyzdžiai, bet esame priversti nuolat suktis šitoje Piniginės sistemos mėsmalėje. O ar pagalvojate, kad jūs gavę darbą galbūt atėmėte jį iš penkių vaikų tėvo ar motinos? Kad lipdami per galvas griaunate kitų žmonių gyvenimus? Heh, pažįstu žmonių, kuriems tai teikia malonumą. Ir ant kiekvieno kampo mums teigia, kad taip yra, tai normali tvarka, išgyvena stipriausieji, a man‘s gotta do what a man‘s gotta do, ar ne? Nes juk ir MAN reikia gyventi. MAN reikia susimokėti už nuomą, už maistą, išlaikyti vaikus, apsirengti ir t.t. Sako, kad žmogui būtina dirbti. Kitaip jis aptings, nieko nebedarys, nebus jokio augimo. Bet žinot ką aš jums pasakysiu? Visa tai yra melas. Bullshit. B-U-L-L-S-H-I-T. Tai nėra žmogaus prigimtis. Apskritai apie žmogaus prigimtį tiek samprotaujama, tarsi jau visi viską žinotų – atskleisiu mažytę paslaptį – apie žmogaus prigimtį iš esmės nieko nėra žinoma, tyrimai atskleidžia tik kruopelytę visko – ir visada patvirtina tyrėjo lūkesčius. Beskaitydama mokslinius straipsnius patebėjau tokią tendenciją, kad visuose straipsniuose iškeltos hipotezės dažniausiai patvirtinamos. Taip gauni kelis straipsnius tiriančius tą patį reiškinį, bet su skirtingomis išvadomis. Vienas straipsnis sako „viskas gerai“, o kitas sako „viskas blogai“. Nepatvirtintų hipotezių tyrimai spausdinami pagrinde tik tada, kai taip įkandama konkurentui – va, matai, kvaila tavo hipotezė. Bet juk rezultatų negavimas irgi yra rezultatas. O net ir per bakalaurinius bais jau negerai, jei nepasitvirtina tyrimo hipotezė. Jau ir metodika tada negera, imtis netinkama, instrumentas blogas. O gal iš tikro tam tikras reiškinys neegzistuoja? O ir šiaip dauguma tyrimų yra koreliaciniai. Tiems, kas nežino – koreliacija nerodo priežastingumo. Tik parodo, kad dalykai susiję. Bet nerodo koks reiškinys sukelia kurį. Yra ryšys. O koks ryšys? Bet dauguma tiki vienais ar kitais dalykais ir priima koreliacijas kaip priežastis. Heh, grįžtant prie temos, pabandysiu paaiškinti, kodėl manau, jos bendradarbiavimas gali išgelbėti pasaulį – ir žmones, ir kodėl dabartinė sistema yra ydinga ir, mano nuomone, kaip tik prieštarauja žmogaus prigimčiai.

Dažnai girdžiu tokį sakinį – bet juk gamtoje gyvūnai konkuruoja tarpusavyje, tai natūrali gamtos tvarka. Matau keletą problemų šitame teiginyje. Pirma, žmonės yra linkę antropomorfizuoti (lygtais toks tas žodis) gamtą, t.y. gyvūnų santykius ir elgesį analizuoti per žmogiškąją prizmę. Tai neišvengiama – juk žmogus bet kokią info pirma perleidžia per save. Bet manau, kad tai ir yra esminė klaida – jie juk ne žmonės. Todėl negalime sakyti, kad jų elgesys vienoks ar kitoks, nes „konkurencija“ yra tik žmonių sugalvota sąvoka, kuria pavadinama vienokių ar kitokių elgesio apraiškų suma. Mes negalime pasakyti, kodėl gyvūnai elgiasi vienaip ar kitaip, mes nežinome tikrųjų motyvų, mes keliame tik hipotezes. Antra, gamtoje vyrauja harmonija. Kodėl? Todėl kad niekas nenueina veltui. Žolėdžiai valgo žolę, juos suvalgo mėsėdžiai, žolėdžio likučius maitėdos, likusi dalis sudūla ir tuo maitinasi bakterijos ir kiti mikroorganizmai, to dėka dirvožemyje yra mikrooelementų ir žolė gali vėl augti – niekas gamtoje nėra veltui – išmetama ar nepanaudojama. Kitas teiginys – išgyvena tik stipriausieji. Čia manau tiesiog blogai suprasta evoliucijos idėja, nes išgyvena ne stipriausieji, o geriausiai prisitaikę. O taikomasi yra prie aplinkos sąlygų. Padalinkime tos pačios rūšies paukščius į dvi dalis ir apgyvendinkime skirtingose salose – gausime dvi skirtingas paukščių rūšis. Liūtai nepjauna daugiau, nei gali suvalgyti. Antilopės niekada neįveikia visos žolės. Ir taip milijonus metų vykstant aplinkos, klimato pokyčiams vystėsi skirtingos gyvūnų rūšys, galinčios išgyventi esamomis sąlygomis. Ir tai ne konkurencija. Nes kiekvienos gyvos būtybės prigimtyje yra siekis išgyventi. Gyventi. Štai tikroji prigimtis. Ir skirtingi gyvūnai skirtingai prisitaikė, kad galėtų veikti pagal savo prigimtį – gyventi. Taigi kyla natūralus klausimas, kaip išgyveno žmonės kaip rūšis? Akivaizdžiai mes neturime nei didelių dantų, nei ilgų nagų, negalime labai greitai bėgioti, aukštai šokinėti ar skraidyti, neskleidžiame nuodų ir neturime tankaus kailio. Lengvas grobis priešams. Atsakymas vienas – išgyvenome tik todėl, kad tūkstančius metų mūsų protėviai būrėsi į grupes ir bendradarbiavo.

Visas žmogaus vystymasis vyko bendruomenėje. Vienas homo individas niekaip nebūtų išgyvenęs. Ir tik menką laiko tarpą evoliucijos požiūriu gyvename „konkurencingoje“ visuomenėje. Čia Hobsas pasakė „homo homini lupus est“ (nežinantiems – „žmogus žmogui vilkas“, bet manau, kad čia nuvertinami vilkai, nes jų bendruomenės yra itin stripriai organizuotos ir vilkai gina savo gaujos narius). Adleris teigia, kad visas žmogaus psichikos aparatas formavosi bendruomenėje (pvz., kalba nebūtų buvusi reikalinga, jei žmogus būtų pavienis gyvūnas). Iš esmės, galiu pasakyti, kad ir dabar „konkurencija“ yra tiktai mitas, kurį daugelis priėmė kaip neginčytiną tiesą. Kodėl? Pamėginsiu paaiškinti, kaip aš tai suprantu. Paimkime prekybos sritį. Gamintojams yra reikalingi pirkėjai. Pirkėjams yra reikalingi kažkas, kas pasiūlytų prekę. Mūsų piniginėje visuomenėje vieni be kitų neišgyventų nei vieni. Ir valdovams reikalingi darbuotojai, kurie neštų pinigus. Darbuotojams reikalingi pinigai. Ir t.t. Labai išsamiai nenagrinėsiu šio pavyzdžio,nes manau, kad viskas ir taip aišku. Pagrindinis dalykas, kurį reikia suprasti – savo neatsiejamumą nuo gamtos ir neatsiejamumą vienas nuo kito. Kaip mes darome įtaką gamtai, taip be jos mes negalėtume išgyventi. Taip pat mes darome įtaką vienas kitam ir vienas be kito negalėtume egzistuoti. Kaip pasakytų Adleris, nė vienas mūsų atradimas neturi reikšmės, jei to neįvertina ir tai nėra reikalinga kitiems. Bendrystės jausmas yra varomoji jėga (bendrystės jausmas – rūpinimasis kitais ir domėjimasis kitų gerove). Toks dalykas, kaip individualumas atsirado labai neseniai. Domintis PR istorija (šiuo klausimu siūlau pažiūrėti dokumentiką „The Century of the Self“) tampa aišku, kad individualumas buvo paverstas mada. Atsiradus masinei gamybai, visi turėjo panašius drabužius, automobilius, namai atrodė taip pat. Tada buvo imta priešintis masinei gamybai, pirkimo karštinei, vartotojiškumui – žmonės ėmė nebeprikti to, kas pagaminama, jie norėjo kažko kito. Kilo panika – ką daryti? Kaip elgtis su šiais naujais individais? Ir tada buvo sukurta tai, ko negalėjo nepirkti naujosios asmenybės, naujieji „individai“ (o iš esmės individas tereiškia grupės narį). Tai tapo mada – pirk šitą ir tai padės tau išreikšti savo nepakartojamą individualumą ir unikalumą. Piniginė sistema laimi vėl. Iš kitos pusės su visa individualumo raidos istorija mus supažindino prof.V.Radžvilas (esu jam labai dėkinga, nes jis padėjo pradėti sukti tinkama linkme). Ką tikrai supratau – tai nėra kažkas siektino. Siūlau pasidomėti.

Mūsų visuomenėje vertinamos tokios savybės kaip ambicingumas, tikslo siekimas, ryžtingumas ir bla bla. Ambicingumas nėra gera savybė – ji prieštarauja bendrystės jausmui. Ambicingas žmogus yra niekas be kitų žmonių, nes ambicingo žmogaus laimėjimai turi prasmę tik tarp žmonių. Heh, kažkuriuo metu man nerūpėjo, kas nutinka žmonėms kitame pasaulio gale – cunamis, potvynis – tik mažiau žmonių bus. Bet dabar aš galvoju visai kitaip. Jaučiuosi artima kiekvienam žmogui, gyvūnams, nes VISI mes esame susieti, visi mes esame gamtos dalis. Vienu metu tikėjau „demografiniu sprogimu“, tuo, kad žmonių skaičius augs, nebeliks maisto ir panašiai. Bet žinote ką – tai irgi mitas. Visada ir visais laikais po staigaus kilimo yra nuosmukis. Taškas. Europa senėja, Amerika senėja, Japonija senėja, Kinijoje ir Indijoje trūksta vyrų – ir tikrai nuoširdžiai tikite, kad žmonės ir toliau nenumaldomai dauginsis? Heh. Kad jau nukrypau truputį, man patinka kai kurių žmonių argumentas, kodėl jie neturės vaikų – <jau ir taip per daug žmonių, žemė nepakels>. Well, paskaičiuokime: beveik visose išsivysčiusiose šalyse gimstančių vaikų vidurkis nesiekia dviejų. Mažiau nei du vaikai reiškia populiacijos mažėjimą. Du vaikai atlieka tik atstatymo funkciją. Augimas yra daugiau nei du vaikai. What else do you need to understand. Vienu metu galvojau – fuck, ir į tokį šūdiną pasaulį atvesiu savo vaikus? Neeee… Bet tada kilo kita mintis – ar galima ką nors pakeisti? Ar gali būti geriau? Ar yra kokia nors išeitis? Jeigu gali būti geriau, gal kaip tik mano vaikai sulauks to laiko, kai viskas pasitaisys? Gal jie pagaliau bus laiminga karta? Jau negalvoju apie šūdiną pasaulį, o galvoju apie pasaulį, kuriame būtini pokyčiai. Žmonėms reikia bendradarbiauti.

Pažiūrėjau tokį nieko filmą „Collapse“. Noriu pasidalinti pora minčių iš to filmo. Įsivaizduokite, kad esate Titaniko keleivis ir žinote, kad jis nuskęs. Ir žinote, kad gelbėjimosi valčių visiems neužteks. Tačiau kaip tik žinote, kaip konstruoti gelbėjimosi valtis. Tada kalbate su žmonėmis. Sutiksite trijų tipų žmones – vieni dvejos, lūkuriuos, nepasitikės ir tiesiog stebės. Kiti sakys, kad esi durnas, kad Titanikas nesunaikinamas ir eis gerti toliau į barą. Ir bus trečia grupė žmonių, kurie sakys – gerai, parodyk, ką mums reikia daryti. Vienu metu galvojau, kad reikia pamėginti visus žmones įtikinti, kad būtini pokyčiai. Bet tada filme uždavė klausimą – su kuriais žmonėmis skirsi laiką dirbti? Manau atsakymas aiškus. Su kai kuriais žmonėmis tiesiog neverta gaišti laiko. Dar buvo papasakotas mitas apie „šimtąją beždžionę“. Esmė tokia, kad kaip žinia, atominės bombos profilaktiškai buvo išbandomos atoluose. Na ir viename iš atolų buvo nuspręsta apgyvendinti beždžiones. Ten kaip ir viskas buvo tvarkoje, tik kokosų žievės buvo šiek tiek radioaktyvios. Taigi mokslininkai apmokė dešimt beždžionių nusiplauti kokosus ir paleido juos į salą. Taip po truputį jau dvylika plovėsi, dvidešimt (bedžionių apie tūkstantį), trisdešimt ir tada, kai šimtoji beždžionė išmoko ir ėmė plautis kokosus po vandeniu – visos likusios beždžionės tai pradėjo daryti. Aš noriu būti ta šimtoji beždžionė. Greičiau aš noriu surasti tą šimtąją beždžionę. Ir vėl ne – mums reikia pasiekti tą šimtąją beždžionę.

Dabartinė piniginė sistema, kurioje gyvename, tikrai neskatina augimo ir vystymosi. Paimkime mokslininkus – jie kiekvienas sėdi, kažką konstruoja, sugalvoja nerealių dalykų, tada užpatentuoja, kad niekas nepavogtų, nes jiems reikia gyventi. Finansuoja dažniausiai įvairios kompanijos. O dabar įsivaizduokite, jei geriausi pasaulio technikai, inžinieriai, molekuliniai biologai, chemikai dirbtų kartu? Kokių rezultatų jie galėtų pasiekti? Tarkim, dvi kompanijos ieško vaistų nuo ŽIV viruso. Jos nebendradarbiauja, nes yra konkurentės, žiūri į potencialią rinką. O jei ieškodami to pačio dalyko, abiejų kompanijų mokslininkai susėstų kartu? Brainstormas, intensyvus darbas – eureka! Ir tai tik viena mažytė dalis to, ką galima būtų pasiekti bendradarbiaujant, o ne galvojant, kaip čia man būti pirmam, kad galėčiau užsidirbti. Paklausite, ar yra alternatyva? Taip. Resursais pagrįsta ekonomika (dabar kaip tik verčiame vieną darbą, kuriame viskas aprašyta, kaip resursų ekonomika gali veikti, kas yra technologinis nedarbas ir panašios temos. Anglišką variantą ir porą skyrių lietuviškai galite rasti http://www.zeitgeist.lt . Ir šiaip ten galima rasti linkų į filmus, kuriuos verta pažiūrėti, o pagrindiniame Zeitgeist tinklapyje siūlau paskaityti Jaque Fresco darbus). O kalbant paprastai – open source projektai yra puikus resursų ekonomikos pavyzdys. Piratavimas – taip pat. Tau reikia – tu pasiimi. Dar nesu iki galo išstudijavus, tai labai nesiplėsiu resursų ekonomikos veikimo tema. Esmė – tik minimaliai žmonių reikėtų dirbti, o dirbantieji tai darytų kitų labui, nes visi resursai būtų pasiekiami. Žmonėm nereikėtų sukti galvos dėl darbo ir pinigų, ir išgyvenimo. Kiek žmonių dirba darbą, kurį iš tikrųjų norėtų? Galima būtų atsiduoti daryti tai, ką norisi. Jau dabar būtų įmanoma pastatyti ligonines ir mokyklas visuose skurdžiausiuose pasaulio rajonuose, maisto yra daugiau nei pakankamai, kad užtektų visiems žmonėms. Bet… nėra tiek pinigų pasaulyje, kad visa tai galima būtų nupirkti (p.s. aš nekalbu apie kapitalizmą, socializmą ar kitus izmus, kurie apskritai neturi prasmės). Sakote, tai ką siūlau, yra utopija? Nėra tokio dalyko kaip utopija. Nėra.

Susiduriu ir su kita nuomone – tai ką aš čia pakeisiu, man dabar gyventi reikia (…o po manęs nors ir tvanas). Well, todėl taip sunku pasiekti pokyčių, nes individualumas tapo gyvenimu dėl savęs, čia ir dabar. Štai ką aš į tai pasakysiu – dabartinė padėtis yra tokia sušikta, kad mums jau vargu ar bebus gerai, bet savo vaikams galime sukurti geresnį pasaulį. Žmogus yra tuo unikali būtybė, kad žino, jog jo gyvenimas ne begalinis. Jis jaučia laiko tėkmę. Numato į ateitį. Taip, reikia dirbti čia ir dabar. Bet mes turime dirbti dėl ateities. Kad šitai suvokti, reikia praskleisti konkurencijos ir piniginės sitemos šydą ir bendradarbiauti. Aš galėčiau tiek reference sudėti į įvairius autorius, dokumentikas, bet kaip minėjau, taip ir neparašyčiau nieko. Nes nesu pranašas, sakantis kažką naujo – daug žmonių jau apie tai šnekėjo, apie tai galvojo ir apie tai parašė knygas ir kūrė filmus. Dabar yra metas ne teorijas kurti, o veikti. Kiekvienas esame galingas, nes savo pasirinkimais diktuojame sąlygas.

Nafta pasibaigs – ir tai ne mitas (siūlau pasidomėti, kas yra Peak Oil ). O nafta reikalinga viskam nuo dantų šepetuko iki automobilių vaistų ir t.t. Kas tada? Ką tada darys mūsų visuomenės konkurencingas individas? Dvejos, eis išgerti, ar paklaus – ką aš galiu padaryti? Nors tas klausimas jau turėtų būti keliamas dabar. Galiu šia tema šnekėti ir šnekėti. Sakau šnekėti, nes nesu rašytoja ir ne visada gaunasi nuosekliai mintis išdėlioti (nors pastebėjau, kad šnekant vienu metu galiu tiek daug info pateikti, kad žmogui gaunasi brain overload ir shutdown ). Niekada nekilo klausimas, kodėl perkame agurkus iš Ispanijos, jei galėtume juos užsiauginti vietiškai? Duosiu patarimą (jei pažiūrėsite filmą „Collapse“ tai jums duos tą patį patarimą) – nusipirkite sėklų. Gerų sėklų, ne modifikuotų. Jei turite lopinėlį žemės – pradėkite auginti. Auginkite ir namie ant palangės. Susiburkite draugų ratą, su kuriais kartu galėsite kažką daryti ir bendradarbiauti kilus reikalui (manau, kad nenukrypau nuo pagrindinės temos, nes viskas labai tarpusavyje susiję ir bet kokie pokyčiai galimi tik bendradarbiaujant). Piniginė sistema pasmerkta žlugti, o kas bus toliau priklauso nuo manęs, tavęs – nuo mūsų visų.

Gįžtant prie visuomenės ir konkurencijos pažvelgiau į tai iš psichologinės pusės. Supratau, kad savižudybės, psichinės ligos, anoreksijos, bulimijos, alkoholizmas ir narkotikų vartojimas yra tiesioginė dabartinės visuomenės santvarkos ir piniginės sistemos išdava. Paskutinius keliasdešimt metų, kas trečias žmogus Amerikoje kenčia nuo depresijos ir ar kokio kito psichinio sutrikimo. Anksčiau buvo vos vienas kitas. Kas tai? Have people gone mad? Ir taip, ir ne. Negalime atmesti pelno, kurį susikrauna psichiatrai ir psichofarmakologai, bet esmė tame, kad tikrai padaugėjo psichosomatinių ligų. Kam nebūna silpna? Kam neskauda galvos? Kas neturi problemų su skrandžiu ar žarnynu? Žmogaus organizmas visokiomis ligomis reaguoja tada, kai tenka elgtis priešingai, nei nori, kai elgesys prieštarauja vidinėms galimybėms, norams, įsitikinimams, galų gale prigimčiai. Mažas vaikas patenka į nesveiką visuomenę. Pagal gamtos dėsnius, jis turi joje prisitaikyti. Bet jei augdamas individas nenori būti konformistas, jis jaučia, kad kažkas yra negerai, kad tai, ką tenka daryti, yra nenatūralu? Jo organizmas ima priešintis. Paaugliai kartais ieško grupių, o kartais žudosi. Kokia pagrindinė savižudybių priežastis? Well, ekonominė padėtis. Dažnai dėl tyčiojimosi, dėl to, kad žmogus jaučia, kad nepritampa, jam trūksta paramos. Žmona sako – tu, asile, net darbo susirasti negali, koks tu vyras?! Alkoholis, kilpa ant kaklo… Gal ir jūs tokios nuomonės, kad tai yra tinginiai, arba bailiai kurie pasirenka tokias išeitis. Mmm, ne. Sakote, eitų dirbti bet kokį darbą. O jei nenori? Pats kaltas? Mmm, ne. Atskleisiu paslaptį, o gal užduosiu tokį klausimą (ačiū Antonui už tobulą mintį) – jeigu jums nereikia dirbti, nieko išlaikyti, viskas pasiekiama, galite daryti ką norite – ar jums trukdytų keli milijardai tinginių? Ar gyvenate kaip dabar, ariate, neturite laiko sau, pamirštate visus malonumus ir save alkoholyje savaitgaliais ir burnojate ant valdžios ir tinginių valdžios išlaikytinių, alkoholikų ir pan? Ar tikrai žmogui reikia dirbti? Galbūt, jei jis nori. Manau, kad žmogus yra tokia būtybė, kuri turi vidinius resursus, įgimtą smalsumą ir norą išbadyti įvarius dalykus. Ir jei žmogaus išgyvenimui nebūtų reikalingas darbas, tikrai visuomenė nedegraduotų. Aš dabar kaip tik ir mėginu parodyti, kad dabartinė visuomenė, su savo konkurencija, besaikiu energijos suvartojimu ir kt yra žalinga žmogui, taip pat žalinga ir gamtai. Kaip jau minėjau, savižudybės, depresija, bulimija, anoreksija, dauguma psichinių sutrikimų yra visuomenės santvarkos šalutinis produktas, kaip tarkim radioaktyvios medžiagos atominėje elektrinėje. Nors ne, ne šalutinis produktas, o tiesioginė visuomenės išdava. Tai yra visuomenės karpa, kaina, kuri mokama už tokią santvarką. Visi psichosomatiniai sutrikimai kyla, kai žmogus galiausiai nebesusidoroja su kasdieniniais uždaviniais, kai jam kažkokia padėtis nėra natūrali – stresas, nuovargis, stirprios emocijos ir pan. Kaip sako Adleris „Pagalbos nuotaika natūraliai teikia pusiausvyrą ir harmoniją. Todėl tas, kuris labiau nusiteikęs imti, o ne duoti, dažniausiai yra nepatenkintas, suglumęs, nuolat kamuojamas minties, ką čia dar galima pasisavinti, kad būtų visiškai laimingas. Vienas mūsų civilizacijos elementas išties atrodo turįs stebuklingų galių – pinigai. Daugelis žmonių mano, kad turint pinigų galima įgyvendinti bet kokius savo norus, todėl ne nuostabu, kad pinigai bei nuosavybė tampa garbėtroškos ir tuščiagarbystės objektu. Dabar tai atrodo taip natūralu, kad pamirštame ir nepastebime, kas slepiasi po turto troškimu. <…> Daugybė žmonių degraduoja, ir juos tiesiog persekioja nelaimės. Tai žmonės, kurie nesutaria su kitais, negali prisitaikyti gyvenime, nes siekia tik vienintelio tikslo – atrodyti didesni, nei iš tiesų yra.“ Pagal Eriksoną šabloniška šypsena ir psichosomatinės ligos yra vienas iš pasitraukimo iš aplinkos būdų. Kiekviena nauja karta turi įnešti į visuomenę kažką naujo, nes kiekvienas laikotarpis reikalauja savitų sprendimų. Man asmeniškai konkurencija yra ne natūrali. Negaliu pakęsti konkurencijos. Kiekvieną kartą pakliuvusi į tokią padėtį, kai tenka pamiršti apie kitus ir galvoti, kaip čia padaryti kad man būtų geriau jaučiuosi šlykščiai. Tikrai nuoširdžiai šlykščiai. Bet aš suprantu, kame kampas ir galiu tai keisti ir su tuo pamėginti susidoroti. O jei žmogus nesupranta, kodėl jis jaučiasi negerai? Aplinka formuoja mus, bet ir mes formuojame aplinką. Anksčiau darbas buvo būdas pasigerinti gyvenimą. Bet dabar jau tai atgyveno – darbas yra tarsi katorga, konkurencija ir nuolatinis stresas dėl greito tempo tik ėda organizmą (vėžys, infarktai…). Dažnai iš žmogaus atimamas visas orumas – 50 metų moteriai su stuburo išvarža parduotuvėje tenka kilnoti bulvių maišus, nes nėra krovėjų, o darbo biržoje jai pasiūlo eiti plauti mašinas, kad nereikėtų mokėti bedarbio išmokos. Ir tai yra žmogaus prigimtis? Netikiu. Ir raginu jus surprasti, kad tik kartu galime pakeisti pasaulį, gyventi geriau, bendradarbiaukime… Dėl mūsų vaikų.

Aišku, ne viskas taip paprasta, reikia įdėti daug pastangų, kad kažkas imtų keistis, bet vienas dalykas yra tas, kad reikia pajudinti savo užpakalius nuo sofutės. Mums visiems. Aš negaliu tylėti, jei matau, kad visas pasaulis grimzta į dugną. Jei turiu informacijos, kuria galiu pasidalinti. Negaliu likti nuošalyje ir ignoruoti tai, kas vyksta (reikia atskiro rašinio dabar vykstantiems procesams aprašyti, bet tam yra gerų filmų, kurie nėra konspiracijos). Nesu konspiracijos teorijų šalininkė, taip pat nesu doomsday pranašė, bet tam tikri dalykai yra tiesiog akivaizdūs. Žiūrint į istoriją, į skaičius – viskas kaip ant lėkštutės.

Pateiksiu asmeninį pavyzdį. Vienos diskusijos metu man pasakė, kad galima nejausti diskomforto gyvenant visiškai pagal save. O kas yra gyvenimas pagal save? Tarkime, aš noriu nemokamai konsultuoti žmones. Aš manau, kad terapinis darbas negali būti atlyginamas, juolab, kad yra daug žmonių, kurie neišgalėtų ir minimumo sumokėti terapeutui. Bet gyvenu pinigais paremtoje visuomenėje. Nuomoju butą, tad reikia ne tik mokesčius susimokėti, bet ir už nuomą. Planuojant turėti vaikų, reikia nepamiršti tada atsirandančių išlaidų. Dar neprošal būtų kartais pavalgyti. Vadinasi, reikia iš kažkur prasimanyti pinigų. Kokia išeitis? Ieškoti papildomų uždarbio šaltinių (taip galiausiai nerandant laiko nei sau, nei šeimai) arba imti pinigus už konsultacijas. Tad kaip aš galiu jaustis patogiai, jei žinau, kad viskas galėtų būti kitaip, bet turiu atidėti savo norus, kad išgyvenčiau mūsų pinigais paremtoje visuomenėje? Aišku, gali ir save mylėti, ir prisitaikyti prie sistemos – bet jei neišeina ir nesinori taikytis prie sistemos?

Status quo išlaikymas visada yra lengviausias pasirinkimo variantas, bet ar geriausias? Tikiuosi, kad man pavyko išsklaidyti mitą, jog žmogus iš prigimties konkurencingas, ir kad negali būti kitokios padėties, nei yra dabar. Išsakiau tik mažą dalį tų minčių, kurios kunkuliuoja mano galvoje. Nesakau, priimti viską už gryną pinigą – reikalingas kritinis mąstymas, jūsų pačių pastangos atrasti tiesą. Žmogus prie žmogaus ir gal pagaliau pasieksime tą „šimtąją beždžionę“? I refuse to comform, to lose my ideals, I refuse to adapt to this society. I am glad, I am not able to adapt to this society. I want to live, not merely to exist. Bendradarbiaukime?